New group of Lithuanian sacred places

Analizuojant ir klasifikuojant duomenis apie senąsias šventvietes, į akiratį pateko Raganinėmis vadinamos vietos Lietuvos upėse bei upeliuose. Apibendrinus Lietuvos žemės vardyno anketų, Lietuviųkalbos instituto abėcėlinės vietovardžių kartotekos informaciją ir žvalgomųjų ekspedicijų metu aplankius kai kurias Raganinės, paaiškėjo, kad jos atstovauja iki šiol mažai tyrinėtai Šiaurės Lietuvos (Žiemgalos) šventviečių tradicijai, leidžia paaiškinti tam tikros rūšies folkloro tekstus ir papildo turimą informaciją apie lietuvių kalendorinių švenčių eigą. Su raganinėmis siejame folkloro ir etnologijos šaltiniuose paliudytą paprotį maudytis upėse per kalendorines šventes, visų pirma Joninių naktį. Tikrosios ir mitinės vertybės (sveikata, jaunystė, grožis, laimė), kurių teikė žmonėms šios apeigos, iš dalies priklauso deivės Laimos sakralumo sferai, kuri, minėtos deivės vaizdiniui nykstant, buvo priskirta laumėms ir raganoms. Tai leidžia spėti, kad ir Raganinių pavadinimas tam tikrais atvejais gali būti antrinis arba sąlygiškai vėlyvas. Straipsnyje pristatyti duomenys rodo, kad Raganinių šventvietės upėse ir šalia jų gyvavo po oficialaus krikščionybės įvedimo ir daugelyje padavimų bei pasakojimų apie Raganines figūruojančios raganos – tai visų pirma senųjų apeigų besilaikantys žmonės. Kita vertus, Papalskių Raganinės pavyzdys teikia rimto pagrindo manyti, kad tokio tipo šventviečių mitinės reikšmės ir religinės funkcijos yra kilusios iš laikotarpio iki krikščionybės įvedimo, veikiausiai I tūkstantmečio pabaigos – II tūkstantmečio pradžios.While classifying data on the ancient (pre-Christian) sacred places, 14 "depths" or "bathing places", so-called Raganinės (