Tarp modernybės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų : XIX a. pabaigos žemaičiai prancūzo akimis

1890 m. Paryžiuje leidžiamame populiariame savaitiniame žurnale, skirtame kelionėms, buvo iš- spausdintas nedidelis, vos dviejų lapų apimties straipsnis apie tuometinius žemaičių vestuvinius papročius. Nors tai nebuvo mokslinis leidinys, o ir pats autorius F. Moransas nėra žinomas nei kaip koks nors garsus etnografas ar Lietuvos kultūros žinovas, tačiau tekstas vertas dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, Baltijos šalyse nuo kryžiaus žygių pradžios, t. y. nuo XIII a., kai žemaičiai pirmą kartą pakliūna Vakarų europiečių akiratin, iki pat mūsų dienų Žemaitijos kultūros ir visuomenės aprašymai labai retai aptinkami Vakarų autorių darbuose. Šis regionas retai lankytas – laikytas vienu labiausiai atsilikusių Europoje, tad mažai įdomus. Kaip tik dėl to kiekvienas naujas rastas aprašymas kelia susidomėjimą. Antra, atidžiau paanalizavus minėtąjį žemaičių aprašymą galima daryti daugiau mažiau pagrįstas išvadas apie tai, ką XIX amžiuje prancūzai žinojo apie šią Europos pakraštyje esančią tautą. Straipsnio tikslas – pateikti šio aprašymo informaciją apie žemaičius ir paanalizuoti, iš kur vienokie ar kitokie teiginiai ar vaizdiniai galėjo atsirasti. 1890 m. prancūzo tekste pabrėžiami tik du ryškūs panašumai tarp tautų – kerpasi plaukus apvaliai ir geria daug degtinės. Šie faktai, ypač antrasis, nekelia didesnių abejonių, tuo labiau jei turėsime galvoje, jog autorius – prancūzas – atvažiavęs iš krašto, kuriame degtinės beveik visai negeria, tad Lietuvos realijos jį turėjo tikrai stebinti. Vis dėlto šios tautos labai skiriasi. Susidaro įspūdis, kad autorius nori pabrėžti, jog lietuviai (tarp jų ir žemaičiai) yra lėtesni, apatiškesni ir liūdnesni nei baltarusiai. Netgi jų apdaras prie to prisideda: lietuviai rengiasi blyškesnėmis spalvomis, be juostelių, kutų ir siuvinėtų detalių. [...]Istorijos katedraUžsienio kalbų, lit. ir vert. s. katedraVytauto Didžiojo universiteta