Pabaisko mūšis - tarp karinės ir sociopolitinės istorijos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėlyvųjų viduramžių epochos istorija pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė didesnio tyrėjų dėmesio. Nelikus ideologinių apribojimų, LDK istorija nustojo būti non grata tema, o „geležinės uždangos“ griūtis ir šiuolaikinės informacinės technologijos leido pritraukti nemažai naujų šaltinių ir naujame kontekste, taip pat remiantis nauja literatūra ir dialogu, o kartais ir diskusijomis su kolegomis iš įvairių šalių, praplėsti tyrimų klausimyną. Tarp darbų apie šią epochą – ir 2019 m. pabaigoje išleista Tomo Baranausko knyga, skirta 1435 m. Pabaisko mūšiui. Knygos autorius – Lietuvos istorikas, daug dėmesio skyręs ankstyvajai LDK istorijai. Tarp reikšmingiausių jo darbų yra knyga ir nemažai straipsnių apie Lietuvos valstybingumo pradžią, šaltinių rinkiniai apie ankstyvąją Žiemgalos, Sėlos ir Kuršo istoriją, knygos apie Saulės (1236) ir Garuozos (1279) mūšius. Šiame kontekste kreipimasis į XV a. istoriją turi tam tikrą logiką. Tačiau negalima nepaminėti esminio skirtumo, susijusio su šaltiniais: keičiasi ne tik jų kiekis, bet ir pobūdis – aktai ir laiškai, papildantys metraščius ir kronikas, leidžia ne tik išsamiau ir patikimiau, be nereikalingų spėlionių, atsekti įvykių raidą, bet ir užduoti naujus klausimus, pavyzdžiui, apie socialinę istoriją. Tuo tarpu XV a. ketvirtojo dešimtmečio šaltinių vis dar išleista labai nedaug – iš tikrųjų jų duomenys dar tik įtraukiami į mokslinę apyvartą