Pavykusi ar nepavykusi mobilizacija į Raudonąją Armiją?

1944–1945 m. Lietuvos gyventojų prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją (RA) sovietinėje literatūroje buvo pateikiama kaip savanoriškas, visuomenės džiaugsmingai priimtas, teisėtas valdžios veiksmas. Laikyta, jog Tarybų Lietuva yra neatsiejama TSRS dalis, o jos vyrų pilietinė pareiga – kovoti už savąją valstybę. Parodomasis stojimas į RA turėjo pademonstruoti, jog lietuvių tauta pritaria „pasirinktam“ sovietizacijos keliui. Kaip vyko ši mobilizacija? Kokios priemonės buvo pasitelktos jai įvykdyti? Kokie pasiekti rezultatai? Koks likimas laukė mobilizuotųjų mokymuose ir fronte? Atsakymų į šiuos klausimus paieškos atliekamos recenzuojamoje Vytauto Tininio knygoje „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“ (2014). Knygą, be įvado, išvadų, priedų, sudaro aštuoni skyriai, kuriuose aptariami atskiri su mobilizacija susiję aspektai, taip pat pateikiamas aprašomų įvykių istorinis kontekstas. Darbe gausybė įvairių įvykių detalių iš archyvinių šaltinių ir publikuotos istorinės medžiagos. Daugiausia naudotasi Lietuvos ypatingajame archyve saugomais (LKP ir SSRS saugumo struktūrų) dokumentais, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga, pateikta daug statistinių duomenų. Nepaisant kelių netikslumų ir kitų neesminių pastabų, šis darbas užpildo istorijos tarpsnį, apie kurį dažnai susidaro įspūdis, kad jau viskas pasakyta ir parašyta. Memuaruose gal jau daug kas ir pasakyta (bet irgi ne viskas), bet stalinizmo laikotarpis dar laukia nešališkų, politiškai neangažuotų, objektyvių istorikų vertinimo