Sovietizacija kaip kultūrinis netikėtumas

Recenzuojamas dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės parengtas leidinys: Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m. (Vilnius, 2011). Tai 2010 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmečio minėjimui Kaune atidarytos parodos knyga. Recenzentė akcentuoja, kad leidinys intriguoja dėl autorės pasirinktos prieigos. Sovietizacija analizuojama ne kaip dėsningas procesas, bet kaip savotiškas netikėtumas. Daug nesusipratusių dailininkų beveik nesąmoningai įsijungė ar buvo įjungti į naujosios santvarkos šlovinimo darbus. Recenzentė taip pat pažymi, kad Jankevičiūtė atskleidžia iš pažiūros nekaltus politinio kolaboravimo faktus. Taip parodoma, jog dažnai romantizuojamas idealistinis jaunatviškas užsidegimas sovietmečiu buvo dviprasmiškas. Tačiau Jankevičiūtė, anot recenzentės, neteisia ir nekaltina sovietmečiu kūrusių menininkų. Tai didelis knygos privalumas, kadangi siekis sureikšminti savo tyrimo objektą bei emocinis šališkumas dažnai tampa blogu profesiniu įpročiu. Be įvairių kitų dalykų knygoje atskleidžiama, jog ankstyvuoju sovietmečiu Lietuvos dailininkai taip ir nesugebėjo rimtai įsisavinti totalitarinio meno estetikos. Be to, knygoje parinkti tekstai ir iliustracijos leidžia pamatyti pirmosios okupacijos kontekstą tuometinių gyventojų akimis. Apibendrindama savo pastebėjimus recenzentė pažymi, kad Jankevičiūtės parengta knyga atveria neišnaudotas galimybes tolimesniems kultūros ir meno istorijos tyrimams. Trūkumų leidinyje neįžvelgiama