Eastern and Southeastern Lithuania and the Soviet ethnic-demographic policy (1944–1964)

Straipsnyje remiantis archyvine medžiaga ir istoriografiniais darbais nagrinėjama sovietinės valdžios etninė-demografinė politika Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, atskleidžiamos jos priežastys ir pasekmės. Dėl istorinio paveldo Rytų ir Pietryčių Lietuva buvo išskirtinis regionas, kuriame kiekybiškai dominavo slavų kilmės asmenys. Sovietinė valdžia, siekdama politinių tikslų (sklandžios ir greitos Lietuvos sovietizacijos, stabilumo daugiataučiuose regionuose), taikydama represinius, migracinius, ekonominius ir kitokius metodus koregavo vienų ar kitų regionų etninę-demografinę padėtį, organizavo specialias demografines akcijas ar ekonomines-socialines priemones. Tokia politika ypač ryški buvo Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, kur per kelerius metus radikaliai pakito etninė gyventojų sudėtis ir kiekybinė išraiška. LSSR valdžia, spręsdama regiono demografines problemas, naudojosi visos respublikos ištekliais, nors panašių problemų turėjo ir kiti miestai bei regionai. Tad dėl demografinių išteklių didieji Lietuvos miestai Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir Šiauliai konkuravo. Intensyvi imigracija iš kitų sovietinių respublikų pirmaisiais pokario metais sumažino demografinę konkurenciją ir padėjo išspręsti gyventojų trūkumą Vilniuje ir Klaipėdoje.Based on archival material and historiographical works, the article examines the ethnic and demographic policy of the Soviet government in eastern and southeastern Lithuania and reveals its causes and consequences. The analyzed period is divided into two stages: 1) 1944–1953 - the Stalinist years, characterized by radical and highly dynamic processes; and 2) 1953–1964 - the so-called "Khrushchev period", when ethnic-demographic processes are more or less evolving naturally, although even in this stage there were governmental decisions, adjusting the ethnic or demographic situation in the region. Due to its historical heritage eastern and southeastern Lithuania was a unique region, in which persons of Slavic descent dominated ąuantitatively. The Soviet government for political goals (the smooth and rapid Sovietization of Lithuania and stability in multi-national regions) with the help of repression, migration, economiy and other methods adjusted the ethnic-demographic situation in one or another region and organized specific demographic actions or socio-economic measures. This policy has been particularly striking in eastern and southeastern Lithuania, where over several years the ethnic composition of the population and its quantified expression changed radically. The Soviet government of the Lithuanian SSR, resolving the region's demographic problems, used all the resources of the republic although other cities and regions also had similar problems. Consequently, the largest Lithuanian cities of Vilnius, Kaunas, Klaipėda and Šiauliai competed for demographic resources. The intensive immigration from other Soviet republics in the first post-war years reduced demographic competition and helped resolve the shortage of people in Vilnius and Klaipėda. In a long-term perspective the cadre policies (centralized distribution) of the Soviet government, the multi-national composition of the population of the Vilnius region, the greater number of Russian speakers in senior positions, and the exclusive economic status (the concentration of large, all-Union subordination enterprises in Vilnius and Naujoji Vilnia) were the factors that determined the continuity of the flow of immigration into eastern and southeastern Lithuania throughout the entire Soviet period