Demographic changes of poles in Lithuania in 1947–1959

LSSR lenkų skaičiaus kaitą 1947 – 1959 m. daugiausiai veikė migraciniai procesai. Šiuo laikotarpiu daugumai lenkų išvykus į Lenkiją, Vilniaus krašte labai sumažėjo gyventojų, trūko darbo rankų. Po ne visiškai pavykusių LSSR vadovybės mobilizacinių planų Vilniaus kraštą apgyvendinti lietuviais, išvykusių lenkų vietą užėmė atvykėliai iš SSSR. Dėl intensyvios migracijos iš sovietinių respublikų - Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos – į LSSR atvyko tūkstančiai lenkų, kurie sustiprino lenkų bendruomenės gretas. Pagal SSSR ir LLS susitarimus 1956 – 1959 m. iš LSSR į Lenkiją repatrijavo per 48 tūkst. asmenų, tarp kurių daugiausia buvo lenkų (per 40 tūkst.). Ši repatriacija paveikė ne tiek kiekybinę, kiek kokybinę lenkų bendruomenės padėtį ir turėjo jai ilgalaikių neigiamų pasekmių. Repatriacija paveikė socialinę – demografinę bendruomenės struktūrą: į Lenkiją išvyko ženkli dalis ir taip negausios inteligentijos (vien 1957 – 1958 m. i Lenkiją išvažiavo apie 200 lenkų mokytojų), daug jaunimo (16 – 35 m. asmenys sudarė per 35 % visų išvykusiųjų). Repatriacija neigiamai paveikė lenkų etninę savimonę: nebeliko žmonių, galinčių konsoliduoti pastangas jai stiprinti, plėtoti lenkišką kultūrą ir švietimą LSSR. Likę lenkai atsidūrė kultūriniame vakuume. Palaipsniui silpnėjo lenkų etninis identitetas ir spartėjo jų rusifikacija. Jeigu 1959 m. 97% lekų gimtąją kalbą nurodė lenkų k., tai 1989 m. – jau 85%. Asimiliaciniai ir nedideli vidiniai (LSSR mastu) migraciniai procesai pietryčių Lietuvoje taip pat paveikė lenkų skaičių ir tų vietovių etnodemografinę bei etnokultūrinę padėtį.Changes in the Polish population numbers in the Lithuanian Soviet Socialist Republic (LSSR) in 1947 – 1959, were mostly affected by migration processes. Due to an intensive migration from the soviet republics, such as Russia, Belarus, or Ukraine, thousands of Poles came to the Lithuanian Soviet Socialist Republic to strengthen the local community of Poles. According to the agreements of the Soviet Union and the Lithuanian Soviet Socialist Republic, in 1956 – 1959, more than 48 thousand people repatriated from LSSR to Poland, the greatest majority of Poles among them (more than 40 thousand). The repatriation affected not only quantitative, but also qualitative state of the Polish community and had long-term negative effects on it. The repatriation affected social-demographic structure of the community: already small number of intelligentsia left Lithuania for Poland in 1957 – 1958 only, about 200 Polish teachers and many young people (16 – 35 year-old people made 35 % of all the immigrants from the country at that time). The repatriation also had a negative impact on the Polish ethnic identity – there were no people left to consolidate efforts, to strengthen the community and develop the Polish culture and education in the LSSR. The left Poles found themselves in a cultural vacuum, which resulted in the eventual decrease of the Polish ethnic identity and a rapid Russification of the community. If in 1959, 97% of Poles said their native language was Polish, in 1989 their number diminished to 85%