Soviet ethnic policy in 1944-1953: the situation of the Polish population in East and Southeast Lithuania

Straipsnyje, parengtame pagal istoriografines studijas ir archyvinę medžiagą, siekiama atskleisti sovietinės etninės politikos 1944-1953 m. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje bruožus, išryškinti lietuvių komunistų požiūrį į lenkus, nustatyti, kodėl jų padėtis TSSR, lyginant su padėtimi kitose sovietinėse respublikose, buvo išskirtinė, kokios priežastys tai nulėmė. Galima išskirti sąlyginius LSSR valdžios politikos lenkų atžvilgiu etapus: 1944-1947 m. – siekiai minimalizuoti lenkų įtaką; 1948-1950 m. – radikalūs antilenkiški veiksmai; 1950-1953 m. – lenkų padėties liberalizavimas. Straipsnio pabaigoje yra pateikiamos išvados: 1944-1953 m. SSSR dominavo represinė politika, turėjusi padėti nuslopinti bet kokias etnines įtampas. Tokia politika buvo įgyvendinama ir Lietuvoje, kai pasitelkus migracinius procesus buvo vykdomas kai kurių etninių grupių eliminavimas. Įgyvendinant lenkų perkėlimą iš Lietuvos į Lenkiją buvo siekiama kelių tikslų – minimalizuoti lenkų įtaką Lietuvoje ir pagreitinti respublikos rytinės ir pietrytinės dalies sovietizavimą. Siekiant didesnės respublikos kontrolės ir užslopinti tarpetninę lietuvių ir lenkų įtampą Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, į vadovaujančius postus buvo paskirta daugiau rusakalbių asmenų. Tai paspartino regiono sovietizaciją ir rusifikaciją. Lietuviška sovietinė administracija įgyvendino SSSR vykdomą nacionalinę politiką, tačiau esant palankioms aplinkybėms, stengėsi pakreipti ją respublikai naudingesne linkme. Ji pasinaudojo lenkų perkėlimo į Lenkiją akcija ir tokiu būdu pabandė likviduoti „lenkų problemą“ Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Dėl migracijos procesų susidarė palankios sąlygos Rytų ir Pietryčių Lietuvos lituanizacijai. Tačiau dėl respublikos ekonominės padėties (grėsmės netekti darbo jėgos), vietinės valdžios interesų šia padėtimi pasinaudota tik iš dalies. Vilniaus mieste radikaliai pakitus etninei gyventojų sudėčiai ir dėl bendrų raidos tendencijų (sostinės statuso, industrializacijos ir pan.) lituanizacijos procesas buvo ryškesnis, o greta buvusiose apskrityse vyko spartesnė rusifikacija. Vertinant įvairių LSSR etninių grupių galimybes plėtoti kultūros ir švietimo darbą gimtąja kalba, galima teigti, kad mažiau suvaržymų patyrė lenkų bendruomenė. Ji turėjo didžiausias galimybes plėtoti švietimą gimtąja kalba, kultūrinį gyvenimą. Dėl centrinės valdžios skirtingos strategijos lenkų klausimu jų padėtis Lietuvoje buvo išskirtinė visoje SSSR. Čia jiems buvo sudarytos galimybės palaikyti etninę tapatybę, kai kitose sovietinėse respublikose vykdyta prievartinė asimiliacija.Article, which is based on historiographical studies and archival materials, analyses the peculiarities of Soviet ethnic policy in East and Southeast Lithuania in 1944-1953, highlights the attitude that Lithuanian communists held towards the Polish and determines the reasons underlying the exceptional position of Lithuanian Poles as compared to the Polish minority in other Soviet republics. The following stages in the policy towards the Polish pursued by the authorities of LSSR are distinguished: the period from 1944 to 1947 marked by attempts to minimize the influence of the Poles; the period between 1948 and 1950 characterized by radical anti-Polish activities; the period from 1950 to 1953 marked by the liberalization of the attitude towards the Polish. The following conclusions are presented at the end of the article. In 1944-1953 national policy of the USSR was dominated by repressive measures which were supposed to suppress all possible manifestations of ethnic tension. The said policy was also pursued in Lithuania striving for the elimination of certain ethnic groups with the help of migration processes. Key objectives of the repatriation of the Polish from Lithuania to Poland included minimization of the influence of the Polish in Lithuania and acceleration of the Sovietisation processes in East and Southeast Lithuania. A number of Russian speaking officials were assigned to the top-ranking administrative positions in the region thus assuring a stricter control of the republic and suppression of interethnic tension between Lithuanians and Poles in East and Southeast Lithuania. This resulted in the acceleration of the region's Sovietisation and russification. Soviet Lithuanian administration implemented the national policy pursued by the USSR, however, when the situation allowed tried to adjust it in a more favourable for the republic way. It turned the repatriation campaign to advantage and attempted to eliminate the 'Polish issue' in East and Southeast Lithuania. Migration processes resulted in favourable circumstances for the Lithuanization of the region. However, due to the economic situation in the republic (threat of labour force shortage) and interests of the local authorities the situation was not fully availed. Owing to the radical changes in the ethnic composition of the citizens of Vilnius and general tendencies in the development of the city (status of the capital, industrialization, etc.) the process of Lithuanization in Vilnius was more tangible whereas the neighbouring districts saw the acceleration of russification. Assessment of the possibilities of various ethnic groups inhabiting LSSR to organize cultural-educational activities in their native language suggests that the Polish community was subjected to fewest restrictions and was granted the best possibilities to develop culture and education in the Polish language. Due to the variations in the strategy of the central leadership towards the Polish, their situation in Lithuania was exceptional as compared to the rest of the USSR. In Lithuania they had the possibility to sustain ethnic identity whereas in other Soviet republics the Polish underwent compulsory assimilation