Glison's loop by Jurgis Kunčinas: tale about novel which turned into slumgullion

Straipsnyje, pasitelkiant įvairias lietuvių ir užsienio autorių romano teorijos studijas, apžvelgiama romano raida, šio žanro transformacijos nuo tradicinio iki modernaus romano ir antiromano. Romanas keičiasi ne tik perimdamas jau nusistovėjusius komunikacinius kodus ar idėjas, bet ir sukrėsdamas literatūros tradiciją taip, kad senieji kodai suyra, o vietoj jų randasi nauji, kultūros ir literatūros istorijoje neegzistavę. Straipsnio centre atsiduria antiromanas – XX a. antroje pusėje atsiradusi nauja ontologinė pozicija. Jos tikslas yra patraukti vakarietišką subjektą iš visatos centro, sukritikuoti polinkį tikrovę versti abstrakčiais loginiais sprendiniais ir kartu literatūros tradiciją išlaisvinti iš linijos, kad žmogus dar kartą būtų susietas su savo kūnu, o per jį – su gamta. Analizuojamam Kunčino romanui „Glisono kilpa“ artimiausias yra antiromano įvardinimas. Įvykiai čia plaukioja pasakojimo sraute kaip troškinyje: jie plūduriuoja, atsispirdami pagundai jungtis į siužeto liniją, įveikdami moderniško instinkto kaitalioti erdvės ir laiko dimensijas trauką. Dinamiška įvykių kaita, sapno / tikrovės erdvių susiliejimas lyg ir leistų kalbėti apie aukštojo modernizmo romaną. Vis dėlto tai greičiau „beketiškas“ žaidimas nei rimta, tikrovės ir fikcijos sąlyčius tyrinėjanti filosofinė pozicija. „Glisono kilpa“ – sunkiai ne tik į žanro, bet ir į antižanro kategoriją įspraudžiamas kūrinys. Antitradicinis ir kartu antimodemus; kontrakultūriškas ir tautosakiškas; komunikatyvus tiek, kiek gali būti prasminio projekto nesaistoma kalba; be kilnių idėjų, bet ir be atviro nihilizmo.This article is an overview of the development of novel, its transformation as a genre from traditional to modern novel to antinovel based on various studies of novel theory of Lithuanian and foreign authors. The novel has been changing not only by inheriting well-established communication codes or ideas but also by shattering literary tradition in a way which disintegrates the old codes but creates new ones which never existed in cultural and literary history before. The article is focused on antinovel, a new ontological position which emerged in the second half of the 20th c. It is aimed at removing the Western subject from the centre of the universe, disposing of the tendency to transform reality into abstract logical solutions and liberating literary tradition from linear plot so that human being would again be related to its body and, through this body, to nature. The novel “Glisono kilpa” [Glison’s Loop] by J. Kunčinas which is analysed here is closest to the definition of antinovel. The events are floating here in the flow of narrative as if in some stew resisting the temptation to join the plot line and defeating the pull of modernistic instinct to change dimensions of space and time. The dynamic change of events and fusion between dream and reality suggest ties to a novel of high modernity. Still, it reminds more of a Beckett-style drama than of a serious philosophical position analysing contact between reality and fiction. “Glisono kilpa” is not easy to fit into any category of genre or anti-genre. It’s anti-traditional and anti-modernistic at the same time, contra-cultural and folklore-like; it communicates to the extent which allows dissociating language from the projected meaning; it suggests no noble ideas but avoids an open nihilism too