Outburst of the urban novel

Straipsnis skirtas lietuvių tarpukario romanui. Jo tikslas – išnagrinėti, kokiomis sąlygomis atsirado miestiškoji literatūra ir kaip lietuvių proza suvokė miestą. Tokiai analizei ypač palanki tarpukario romano situacija, kai augant miestui augo ir miesto romanų skaičius. Tuo metu buvo parašyta per šimtą įvairios tematikos ir žanro romanų, iš kurių bandyta išskirti specifinį miestiškosios literatūros lauką. Tarpukario miesto romanų žmogaus konfliktas su aplinka šiame straipsnyje apibūdinamas kaip tradicinės ir moderniosios kultūros konfliktas. Tokį kultūrų susidūrimą paskatino išaugęs miesto vaidmuo Lietuvos valstybiniame ir kultūriniame gyvenime. Lietuvišką sostinės veidą suformavo išeivių iš kaimo generacija, ir ši naujoji miesto visuomenė susidūrė su specifinėmis, dar nepatirtomis urbanizacijos problemomis. Tarpukario miesto romanai fiksuoja gan paradoksalią situaciją. Pripažįstant politinio ir ekonominio gyvenimo pažangą, orientuojantis į modernių Vakarų visuomenių patirties modelius, vis dėlto labiau linkstama pabrėžti destruktyvųjį urbanizacijos aspektą. Nepriklausomybės laikotarpis išsiskiria „krizinių“ miesto romanų gausa. Rašytojai fiksavo iš Vakarų ir Rytų į miestą plūstančių pasaulėžiūrinių, moralinių, literatūrinių revoliucijų bangą, kuri savo kelyje šluoja nusistovėjusios gyvensenos stereotipus. Tarpukario romanas atskleidžia tą kultūros raidos tarpsnį, kai nusivylus prieškariniais autoritetais visuomenėje kyla apatijos banga, skatinanti nepasitikėjimą bet kokiomis veiklos formomis. Išorinė miesto kultūros kritika rodo, kad miestas tarpukario romane buvo suvokiamas kaip svetimas, objektyvus ir savarankiškai egzistuojantis pasaulis. Personažų dramatizmas mieste aprašomas kaip socialinis individo ir išorinio pasaulio konfliktas, neperaugantis į vidinių asmenybės kolizijų tragiką.This article focuses on the influence of the political situation in Lithuania between the wars on the novel and the way the novel reacted to the increasingly modern urban culture. Two main research methods are employed. The first is the method of literary sociology which seeks to explain the context in which any specific phenomenon emerged. Secondly, the method suggested by the New Historicism, where the manner of talking about real events is emphasized, is used. The article presents a picture of Kaunas, the inter-war capital of Lithuania, in the light of the worldwide process of urbanisation. An attempt is made to single out the factors that turned the traditional community into a segmented and decentred urban society. The observation is made that the Lithuanian novelists responded negatively to this period of changes within the society and the value structure. They highlighted the destructive element of urbanisation and juxtaposed the rural and urban worldviews in a simplistic manner. It is only the works of Vincas Mykolaitis-Putinas, Viktoras Katilius, and Petronėlė Orintaitė that contain the rudiments of the problematics of a modern urbanite. The conclusion is made that the city did not yet constitute a part of peoples' personal lives in that period, and was not regarded as an environment of creativity. The external perception of the city shaped urban self-reflection as a relation between a certain objective structure and a human being observing that structure, which never develops into an active relationship