Didactic and normative Lithuanian novella

Straipsnyje bandoma gretinti XIX a., charakterizuojančio visą lietuvių literatūros Švietimo epochą, ir XX a. 5-6 didaktinę literatūrą. Gretinimui pasirinkta Petro Gomaliauskio klasikinė didaktinė apysaka „Aplankymas seniuko dėl brolių žemaičių ir lietuvių ... aprašytas" (1853 m.) bei Jono Marcinkevičiaus apysaka „Audronė Narmontaitė" (1952 m.). Pažymima, kad XIX a. didaktinė rašymo strategija ir XX a. 5-6 dešimtmečio literatūros vadinamasis socialistinio realizmo metodas – griežtas ribas nusakantys, aiškias konvencijas turintys, kanoniškus tekstus produkuojantys literatūros kūrimo būdai. Atskleidžiama, kad tiek XIX a. didaktinėje, tiek pokario apysakoje akivaizdi pavyzdžio retorika, o pagal santykį su autoritetu, su epochos idealais veikėjai susigrupuoja į griežtai poliarišką opozicinį pasaulį. Konstatuojama, kad XIX a. didaktinė ir XX a. 5-6 dešimtmečių lietuvių apysakų struktūros analizė atskleidžia nemažai panašių bruožų, nors tekstus ir skiria šimto metų laiko tarpas. Skirtinga literatūrinės komunikacijos situacija, kitoks visuomeninis kontekstas nulemia skirtingą apysakų turinį ir idėjinį lauką, tačiau poetinės raiškos priemonės šiuos nutolusius istorinėje erdvėje tekstus suartina. Parodoma, kad tekstai, kurie yra sukurti atviros didaktinės ar ideologinės komunikacijos dėlei, adresatui kalba plakatiškai, normatyviškai, tad tokių kūrinių estetinis matmuo yra gana problemiškas, nerūpėjęs ir patiems jų autoriams.Attempts are made in the article to compare the 19th Century, characterising the entire Enlightenment in the Lithuanian literature, with the didactic literature of the 4-5 decades of the 20th Century. Petras Gomaliauskis' classical didactic story "Aplankymas seniuko del brolių žemaičių ir lietuvių...aprašytas" [Visit of the old man because of brothers Samogitians and Lithuanians ... described] and Jonas Marcinkevičius ' story "Audronė Narmontaitė" [Audronė Narmontaitė] (1952) are chosen for comparison. It is noted that the didactic writing strategy of the 19th Century and the so-called social realism method in the literature of the 4th-5th decade of 20th Century represent modes of literature creation determining strict boundaries, containing clear conventions, producing cannon texts. It is revealed in the article that rhetoric of the example is evident in both 19th Century didactic and post-war story, while by the relation with the authority, ideals of the century, characters are grouped into strictly-polar world of opposition. It is stated that the structural analysis of the 19th Century didactic story and story of 4-5 decades of the 20th Century reveals quite a lot of similarities, despite the gap of one hundred years between the texts. Different literary communication situation, different public context determine different contents and ideas of the stories, while the means of poetic expression bring these texts distant in historical space closer. It is shown that texts that were created for the purpose of open didactic or ideological communication, address the reader in billboard style language, aesthetic dimension of such works is rather problematic, which was disregarded even by their authors