Journey as a value in the Lithuanian didactic prose of the 19th century

Kelionės ir keliaujančio žmogaus motyvas užima svarbią vietą XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje. Aprašomųjų kelionių ištakos lietuvių literatūroje siekia LDK laikus, jų pradininku laikytinas Jurgis Radvila, aprašęs savo kelionę į Italiją („Kelionės į Italiją dienoraštis“, 1575). Didaktiniai kelionių aprašymai XIX a. literatūroje iškelia ir apjungia tradicines krikščioniškąsias ir moderniąsias Šviečiamojo amžiaus vertybes. Straipsnyje nagrinėjama, kaip didaktinės prozos veikėjai aprašomose kelionėse įgyja minėtas vertybes ir kaip keliaudami jas išreiškia. Kalbamuose tekstuose kelionė įgyja dvejopą reikšmę – tai ir pažinimo, patirties įgijimo procesas (Mokinio pozicija), ir mokymo, jau įgytos patirties perteikimo kitiems kelias (Mokytojo pozicija). Didaktinis kelionės aprašymas gali būti dviejų tipų: 1) kelionė pateikiama kaip gyvenimo būdas (iš čia garbingo keliautojo paveikslas); 2) kelionė kaip nuotykis. Nagrinėjamo kūrinių tipo didaktinė raiška paremta racionalia etika, moraliniu elgesio kodeksu – kelionės, kaip dvasinio, moralinio tobulėjimo reikšme. Kelionė ir jos aprašymas yra parankus pasakojimo konstravimo būdas, leidžiantis paprastai, be pernelyg sudėtingo siužeto apjungti didelį kiekį įvairių epizodų (pamokančių pavyzdžių). Šiame straipsnyje analizuojami du skirtingi XIX a. prozos tekstai siekiant plačiau atskleisti abiejų tipų kelionių aprašymus. Nagrinėjamas M. Akelaičio kelionių aprašymas „Kwestorius po Lietuva wažinedams žmonis bemokinąsis“ (1860) ir S. Daukanto kūrinys „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ (apie 1846)The motive of a journey, the topic of a traveling person is very important feature of the Lithuanian didactic prose in the 19th century. The tradition of representing journeys (itineraristics) in the Lithuanian literature dates back to the Lithuanian Grand Duchy when ,,The Diary of a Trip to Italy” by Jurgis Radvila was written in 1575. The didactic journey literature of 19th century raises values of traditional Christian and modern Education epoch. In this work it is discussed how the character of the didactic prose gains above mentioned values and how he/she conveys them while traveling. A journey is a way to accumulate different experience (Pupil’s position) and a way to teach others, to spread the already known experience (Teacher’s position). Didactic journey story can be of two types: 1) characteristic to the mode of life (here a type of respectable traveler rises); 2) characteristic to adventures. Argumentation of works bases on rational ethics that especially emphasizes moral improvement. Journeys are handy means of story arrangement, which allows simply, not complicated enough to join many different episodes (examples) into the compact plot. In this article various works of the 19th century didactic prose are analyzed by presenting both types of didactic journey stories in a wider way. These stories are „Kwestorius po Lietuwa wažinedamas žmonis bemokinąsis“ (1860) by M. Akelaitis and „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ (about 1846) by S. Daukanta