Attempting to rewrite Lithuanian literary history

Recenzijoje aptariama Indrės Žekevičiūtės monografija „Vlado Šlaito poezijos paralelės“. Knygą sudaro keturios stambios dalys – pirmoji skirta išeivijos kūrėjo, nuo 1947 m. gyvenusio Didžiojoje Britanijoje, Vlado Šlaito (1920-1995) biografijai aptarti, kitose trijose analizuojamas jo poetinis palikimas. Apžvelgiamos istorinės ir asmeninės Šlaito gyvenimo aplinkybės (egzilio patirtis, religinis pamatas, tėvo proto liga), biografinis jo poezijos podirvis. Žakevičiūtės studija perrašo lietuvių literatūros istoriją ieškodama joje vietos Šlaito poezijai – iki šiol jo kūryba nesusilaukė deramo literatūros tyrėjų dėmesio, o pats kūrėjas paprastai nubloškiamas į lietuvių poezijos paraštes. Šlaito eilėraščių analizė ir interpretacija knygoje atskleidžia poeto talentą, išryškina individualią kūrėjo pasaulėžiūrą ir jo poezijos sąsajas su angliškosios ir amerikietiškosios poezijos kontekstais. Autorė atkreipia dėmesį į Šlaito lakonišką ir skaidrią, artimą šnekamajai poetinę kalbą, ir konstatuoja, kad jo poezija neturi jokių jungiančių saitų su XX a. vidurio lietuvių poezija, bet savo autobiografiškumu yra artima T. S. Elioto kūrybai. Atsižvelgiant į eilėraščių formą ir turinį išskiriami ir analizuojami penki struktūriniai Šlaito poezijos modeliai: apnuoginto eilėraščio modelis (naudojama ypač mažai poetinių reikšmių); siužetą turintis eilėraštis – pasakojimas; dvigubas eilėraštis, sudarytas iš kelių, išreiškiančių tą pačią mintį; pasikartojimų eilėraštis, kurio tekstas paremtas frazių kartojimu; eilėraštis – paveikslas, kurio ypatybė yra konkretus kuriamas vaizdas.The review is dedicated to Indrė Žekevičiūtė's monograph "Vlado Šlaito poezijos paralelės" [Poetry Parallels of Vladas Šlaitas]. The book has four large parts, with the first one devoted to the biography of the exile creator Vladas Šlaitas (1920-1995), who moved to Great Britain in 1947, while the other three analyse his poetical legacy. Historical and personal live circumstances of Šlaitas (exile experience, religious foundation, father's mental illness), biographical subsoil of his poetry are reviewed. Žalakevičiūtė in her study rewrites the history of the Lithuanian literature by looking for a place for Šlaitas' poetry - until now his works have not received proper attention from literary critics, while the creator himself usually is pushed to the margins of the Lithuanian poetry. Analysis and interpretation of Šlaitas' poems in the book reveal the poet's talent, highlight his individual world outlook and links of his poetry with English and American poetry contexts. The author focuses her attention on laconic and transparent poetic language of Šlaitas, which is close to spoken language, and states his poetry has not a single bond with the Lithuanian poetry of the mid-20th Century, while his autobiographical nature of works is close to T. S. Elliot's creation. Considering the form and content of the poems , five structural models of Šlaitas' poetry are distinguished and analysed: stripped poem model (highly limited use of poetic notions); poem with a plot - narration; double poem consisting of several poems sharing the same idea; poem of repetitions, with the text based on repetition of phrases, poem - picture, peculiar feature of which is specific image created