A Guide in English of the Lithuanian Literature

Rimvydo Šilbajorio knygos A Short History of Lithuanian Literature tikslas pateikti vientisą literatūros vaizdą istorijoje. Pradžioje žvelgiama iš paukščio skrydžio: pradedama nuo kalbos, tautos identiteto, pristatymo, atkreipiant dėmesį į jos archajiškumą ir „prigimtinį“ poetiškumą: trumpai aptariama tautosaka. Lietuviai ilgai neturi rašto savo kalba – vartoja lenkų, lotynų, slavų kalbas, tačiau šios literatūros Šilbajoris nelaiko integralia dalimi. Diachroninį ir sinchroninį pjūvius Šilbajoris suderino suskirstydamas literatūrą į istorinius periodus ir jų ribose literatūrą aptardamas jau rūšies raidos principu. Didelis dėmesys skiriamas srovėms, grupuotėms, judėjimams. Aiškiai ir tiksliai suformuluotas lūžis, įvykęs Antrojo pasaulinio karo metais. Nesunku pastebėti, kad maloniausia Šilbajoriui kalbėti apie egzilio autorius – išeivijos literatūrai skirta beveik trečdalis knygos. Paskutinis knygos skyrius skirtas vėliausioms raidos tendencijoms. Rašančiam „trumpą“ istoriją visada kyla klausimas – ką įtraukti, ko ne. Vertinant iš „lietuviško“ žiūros taško, pasigesti galima Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Vytauto Mačernio, tremtinių kūrybos. Mums priimtina, jog „smulkesni“ yra minimi apžvalgose, tačiau Šilbajoris laikėsi nuostatos apžvalginiuose įvaduose neminėti jokių pavardžių, tik nušviesti bendras tendencijas, situaciją. Tad atsirenkama daugiau pagal estetinius kriterijus. Trumpa istorija skirta užsieniečiui, todėl parašyta labai aiškiai, trumpais, informatyviais, imliais ir taikliais sakiniais ji puikiai atlieka savo misiją.The aim of Rimvydas Šilbajoris’ book A Short History of Lithuanian Literature is to present a solid view of literature in the history. At first, the glance from a bird‘s flight is presented: starting with language, national identity, presentation considering its archaity and “innate” poetry (folklore is briefly discussed). Lithuanians possessed no writings in their own language for a long time; they used the Polish, Latin, Slavonic languages. But Šilbajoris does not consider this literature an integral part. He combined the diachronic and synchronic cuts by dividing literature into historical periods and discussing it from the perspective of the development of each kind within these limits. A focus is put on streams, groups and movements. A turning point that took place during the years of the Second World War is formulated clearly and precisely. It is easy to notice that Šilbajoris likes talking about the authors of the exile the most – almost one third of the book is dedicated to their literature. The last chapter deals with the latest development trends. When writing a “brief” history one always faces a question of what to include and what to leave aside. From the “Lithuanian” point of view, one might miss the works of Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Vytautas Mačernis and the expatriates. We find it acceptable that the “minor” ones are included in the reviews but Šilbajoris took the stance of not mentioning any surnames in the introductions but introducing briefly the common trends and situation. A Short History is intended for foreigners, so it is written very clearly, in short informative and apt sentences and fulfils its mission excellently