Challenges of Lithuanian exile literature

Lietuvių egzilio kultūros atstovai nuo pat pirmųjų gyvenimo svetur metų svarsto tautinės tapatybės problemą, ryšio su aplinkiniu pasauliu pozityvių ir neigiamų sąlyčio taškų galimybes. Lokalios ir globalios erdvės, tautinės tradicijos ir vakarietiškosios kultūros priešprieša arba jungtis literatūroje pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis bei motyvais. Vyresniosios generacijos savo kūryboje itin svarbų vaidmenį skiria tradiciniams lietuviškumo ženklams. Jų kūryboje labai dažna Lietuvos istorijos tematika, išeivijoje sukurta nepaprastai daug istorinių romanų. Tuo tarpu svetur brendusių ar čia gimusių rašytojų kūryboje akivaizdžiai išryškėja santykio su savąja tapatybe ir kalba ieškojimas, kuris ypač ryškus paskutiniojo dešimtmečio tiek Lietuvos, tiek egzilio kultūros grožinės literatūros tekstuose. Straipsnyje aptariama Irenos Mačiulytės-Guilford apysaka „Prisilietimas“, kuriame išryškinami du aspektai: mėginimas identifikuoti savo tautinę tapatybę, buvimas tarp dviejų skirtingų kultūrų ir nepritapimas prie nė vienos iš jų; Valdo Papievio Paryžiuje sukurtas romanas „Vienos vasaros emigrantai“, kuriame dominuoja vidinis vyksmas, dabarties ir praeities laikų kaita, nuolatinė dviejų erdvių – Vilniaus ir Paryžiaus priešstata; Artūro Imbraso romanas „Klajūnas“, kuriame žmogaus tapatybė su istorinėmis protėvių šaknimis reiškiama netikėtomis ir ironiškomis paralelėmis, simboliais ir metaforomis; Dalios Staponkutės, filosofės, vertėjos eseistinių svarstymų knyga „Lietumi prieš saulę“, gimusi kaip kelių patirčių ir kultūrų, kalbų sandūrų sukeltas savosios tapatybės pajautimas.From the very beginning of their life in exile Lithuanian cultural figures have been contemplating on problems of national identity as well as possibilities for positive and negative points of contact with the surrounding world. The opposition or unification of the local and global space, national traditions and western culture in literature manifests in various forms and motives. Older generations in their creative work delegate a very important role to traditional signs of Lithuanian identity. The theme of Lithuanian history is very usual in their work, and a great many of historical novels were created in exile. Whereas, in works by writers growing abroad but born here, the search for the relation between their own identity and language is very prominent. It is especially prominent in the last decade in texts by Lithuanian and exile writers. The article discusses Irena Mačiulytės-Guilford’s novella “Prisilietimas”, which emphasises two aspects: the attempt to identify one’s national identity, the existence between two different cultures; Valdas Papievis’ novel created in Paris “Vienos vasaros emigrantai”, where the internal action, the change of present and past times, and the constant opposition of two spaces, i.e. Vilnius and Paris, dominate; Artūras Imbrasas’s novel “Klajūnai”, where personal identity with historical roots of ancestors is expressed through unexpected and ironic parallels, symbols and metaphors; Dalia Staponkutė’s book “Lietumi prieš saulę”, which was born as a feeling of several experiences and cultures