Personalities in the political field of Soviet Lithuanian history

Straipsnyje pastebima, kad nuo sovietmečio epochos praėjus dviem dešimtmečiams kintantis pasaulis taip greitai trina iš materialinės kasdienybės žemėlapių, jausenų bei minčių pasaulio sovietmečio epochos spalvas ir siluetus, kad kyla pavojus, jog kai kurie iš jų, reikalingi ir faktografijai, ir apibendrinimams, artimiausiu metu gali būti prarasti. Akivaizdu, kad laikas iš atminties sparčiai naikina tiek „tylinčios daugumos“, tiek asmenybių veidus, tačiau būtent į pastaruosius ypač svarbu atsigręžti dabar. Kuo remiantis galima daryti tokią prielaidą? Kodėl taip svarbu pažvelgti į asmenybę, siekiant suprasti sovietmetį kaip savitą sociopolitinę ir sociokultūrinę epochą? Į pastarąjį klausimą straipsnyje bandoma atsakyti trimis argumentais, vėliau pereinama prie „homo sovieticus“ ir asmenybės apibrėžčių svarstymo, sprendžiant uždavinį, kaip galima išgryninti korektiškas teorines formuluotes, reikalingas tolesniam tyrimui. Įgyvendinus šią užduotį, susitelkiama ties klausimu, kokius asmenybių tipus galima įžvelgti 1944–1956 m. ir 1956–1990 m. Lietuvos istorijos politikos lauke; kaip šių asmenybių elgsenos strategijos koreliavo su jų galimybėmis išlikti; ką pozityvaus arba negatyvaus asmenybės sugebėjo nuveikti sovietmečio epochoje, nagrinėjimo. Atsakymų į įvardytus klausimus paieškų metu konkretaus istorinio tyrimo metodika derinta su istoriografiniu tyrimu, o tai leidžia analizei reikalingos istoriografijos pristatymą atlikti aptariant konkrečius klausimus.The paper notes that two decades after the Soviet epoch have passed and the changing world has been rapidly erasing the colours and silhouettes of the Soviet epoch from the maps of material trivial round and the world of feelings and thoughts, and that there is danger that some of them, which are necessary for factography and generalisations, might be lost in the nearest future. It is obvious that time quickly destroys the faces of both “the silent majority” and personalities, yet the latter should be faced now. What should be the basis for this assumption? Why is it so important to look at the personality in order to understand the Soviet period as a distinct socio-political and sociocultural epoch? The paper attempts to answer the latter question by providing three arguments, considering the definitions of “homo sovieticus” and personality when solving the task how to clarify the correct theoretical formulations, necessary for further research. After this task is implemented, the focus is shifted on the types of personalities in the field of Lithuanian history policy in 1944–1956 and 1956–1990; how these personalities’ behaviour strategies correlated with their possibilities to survive; what positive or negative personalities did in the Soviet epoch. While searching for answers to the mentioned questions, the methodology of the specific historical research was combined with the historiographical research, which allows presenting historiography, which is necessary for the analysis, by discussing specific questions