Dėl liaudies giedojimo Žemaitijos bažnyčiose per Mišias

Straipsnyje tiriama, dėl kokių priežasčių žemaitiškos katalikiškos giesmės XIX amžiaus viduryje tapo Mišių dalimi. Remtasi Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomu Juozapo Noreikos laišku Valančiui, vyskupo nurodymais Joniškio dekanui Adomui Jakštavičiui (apie 1790-1860 ) bei jo atsakymu. Nors mokslininkams šie laiškai buvo žinomi, nebuvo įvertinta juose esanti medžiaga, svarbi giesmių ir jų funkcionavimo praktikoje istorijai. Apie tai, jog vyskupui buvo svarbi žemaitiškų giesmių sklaida, rūpėjo, kad jos būtų giedamos per Mišias bažnyčiose, turėjo būti žinoma ne tik kunigams, bet ir paprastiems tikintiesiems. Tuo gali būti paaiškinamas 1854 metų liepos 26 dienos Noreikos laiškas Valančiui, gautas rugpjūčio 2 dieną, rugpjūčio 24 dienos vyskupo nurodymas Joniškio dekanui Jakštavičiui bei rugsėjo 4 dienos Jakštavičiaus raportas, gautas rugsėjo 9 dieną. Noreikos laiškas įdomus ne vien kaip lietuvinimo pavyzdys, bet ir kaip lietuviško giedojimo per Mišias projektas. Laiške aprašomi dviejose Žemaičių vyskupijos bažnyčiose - Gruzdžiuose ir Naujojoje Žagarėje (abi laiško parašymo metu priklausė grafams Zubovams) - esama situacija, skundžiamasi pastarosios kunigu, nesirūpinančiu tikinčiųjų poreikiais, taip pat ir giedojimu. Pabrėžtina, kad laišką rašė ne dvasiškis, o pasaulietis. Akivaizdu, kad labiau išsilavinę tikintieji Valančiaus laikais jau išdrįso reikštis bažnytiniame gyvenime, kelti pastoracijos problemas, skųsti neuolius ganytojus. Paminėjęs blogybes, kurių atsiranda, kada tikintieji nesimeldžia kartu giedodami, Noreika išvardija, kokios giesmės turėtų būti giedamos per Sumą.The article examines the reasons, due to which Samogitian Catholic hymns in the middle of the 19th century became a part of the Mass. The letter of Juozapas Noreika to Valančius, preserved in the Lithuanian State History Archive, the bishop’s instructions to Adomas Jakštavičius, the dean of Joniškis (about 1790 – 1860) and the latter’s reply are referred to. Although the researchers were aware of the letters, the material, provided therein, important in regard to the history of hymns and their functioning in practice was not duly taken into consideration. The fact that the bishop cared for the spread of Samogitian hymns and their singing in churches during the Masses, had to be known both to priests and ordinary churchgoers, which can explain the letter, written by Noreika to Valančius on 26 July, 1854 and received on 2 August and the bishop’s instruction to Jakštavičius of 24 August and Jakštavičius’s report, written on 4 September and received on 9 September. Noreika’s letter is interesting both as an example of Lithuanian language and a project of Lithuanian singing during the Mass. The letter describes the situation, which existed in two churches of the bishopric of Samogitia, i. e. the churches of Gruzdžiai and Naujoji Žagarė (both, at the time of writing of the letter, belonged to counts Zubovas) and the priest of the latter church, who did not take care of the needs of the churchgoers, including singing, is complained about. It should be stressed that the letter was written not by a clergyman, but by a secular person. It is obvious that the churchgoers, who were more educated in Valančius’s times already had the courage to express their opinion of the church life, raise pastoral problems and complain about the slack pastors. After stating the flaws, which emerge when the churchgoers do not pray by singing together, Noreika lists the hymns, which should be sung during the Suma