Lietuvos ir Latvijos senųjų gyventojų dantų nusidėvėjimo ypatumai

Dantų nusidėvėjimą sukelia nuolatinis dantų kramtomųjų paviršių trynimasis kramtant maistą. Nusidėvėjimo laipsnis priklauso nuo keleto veiksnių: individo amžiaus, vartojamo maisto sudėties ir konsistencijos. Pastebėta, kad dantų nusidėvėjimo stiprumo ir (arba) pobūdžio pasikeitimai atspindi žmonių mitybos pokyčius. Daugelis autorių nurodo sumažėjusį dantų nusidėvėjimo laipsnį bendruomenei pereinant nuo medžioklės ir rankiojimo prie žemdirbystės; manoma, kad žemdirbiai valgė minkštesnį, labiau mechaniškai ir termiškai apdorotą maistą. Taip pat pastebėta, kad skiriasi įvairių socialinių grupių dantų nusidėvėjimas. Visgi nusidėvėjimo kitimo tendencijos kiekvienoje populiacijoje savitos. Todėl detalus dantų nusidėvėjimo tyrimas gali padėti geriau suprasti senųjų gyventojų mitybos ypatumus. Mūsų tikslas buvo ištirti kelių Baltijos regiono senųjų gyventojų grupių dantų kramtomuosius paviršius, siekiant išsiaiškinti, kaip žemdirbystės atsiradimas ir vėliau išryškėję socialiniai skirtumai susiję su dantų nusidėvėjimo ypatumais. Visa tyrimo medžiaga (459 suaugę individai) buvo suskirstyta į keturias grupes, atstovaujančias akmens amžiaus, geležies amžiaus, viduramžių valstiečių ir viduramžių elito bendruomenėms. Lyginant dantų nusidėvėjimą buvo atsižvelgiama į individų amžių mirties metu. Gauti rezultatai parodė, kad visam akmens amžiaus laikotarpiui būdingas didelis dantų nusidėvėjimas. Tai reiškia, kad to meto gyventojai daugiausia maitinosi kietu, termiškai prastai apdorotu maistu. Ypač ryškus priekinių dantų nusidėvėjimas gali būti siejamas su intensyviu dantų naudojimu vietoj įrankių (išdirbant odas, pinant krepšius, gaminant lankus ir kt.). Žymesni dantų nusidėvėjimo pokyčiai atsiranda tik geležies amžiuje. Sumažėjęs priekinių dantų nusidėvėjimas gali reikšti, kad buvo vartojama daugiau minkštesnio, labiau mechaniškai ir termiškai apdoroto maisto; be to, sumažėjo dantų kaip įrankių reikšmė. Tačiau vis dar ryškus šoninių dantų nusidėvėjimas rodo, kad maiste netrūko abrazyvių dalelių, kurios galėjo atsirasti malant grūdus akmeninėmis girnomis. Viduramžių valstiečių dantų nusidėvėjimas niekuo nesiskyrė nuo geležies amžiaus gyventojų, todėl galime spėti, kad ryškių maisto produktų sudėties ar maisto gaminimo technologijų pokyčių neįvyko. Tuo tarpu viduramžių elito atstovų dantų nusidėvėjimas buvo palyginti nežymus ir beveik nepriklausė nuo individo amžiaus. Tai rodo, kad aukštesnė socialinė padėtis viduramžiais reiškė galimybę maitintis geresnės kokybės maistuNumerous researchers have stressed significance of tooth wear scoring for evaluation of earlier nutrition patterns and cultural practices. The aim of this study was to evaluate dental occlusal wear in several representative samples. The hypothesis tested was if transition from foraging subsistence to agriculture and later social stratification indeed was reflected by dental wear changes. According to results, the remarkable changes in nutrition patterns in the Baltic region occurred only in the Iron Age, which does not correspond with "classical" Neolithization model. The next substantial change in dental wear patterns is connected with increased social stratification in Late Medieval perio