History and civil society

Straipsnyje nagrinėjamas istorijos ir pilietinės visuomenės santykis pokomunistinėje Lietuvoje. Patebima, kad istorijos ir pilietinės visuomenės santykį įmanoma aiškintis tik susigrąžinus į viešąjį diskursą vertybes, nes pilietinė visuomenė – tai visų pirma normatyvinę galią turinčių vertybių ir idealų rinkinys, kuriame svarbiausi dalykai - asmens laisvė, socialinis solidarumas, viešoji gerovė. Istorija gali turėti ryšį su pilietine visuomene tuomet, jei tokios visuomenės idėja rūpės istorijų pasakotojams, jei ji pateks į šiuolaikinio istorinio pasakojimo normatyvinę perspektyvą. Pilietinei visuomenei ypatingai svarbi sena, iki modernybės abejonių nekėlusi istoriografijos moralinė nuostata – siekti tiesos ir ją liudyti. Įsipareigodamas tiesai, istorinis pasakojimas įsipareigoja ir pilietinei savo meto bendruomenei – saugoti ir tvirtinti jos vertybinius pamatus. Tiesos siekis leidžia istorikui suderinti du svarbius socialinius vaidmenis – mokytojo ir kritiko. Klausdamas, kokiomis vertybėmis, idėjomis, principais, simboliais rėmėsi praeities kartos, istorinis pasakojimas gali rekonstruoti ir formuoti dabarties visuomenės pilietinę tradiciją, kurti ir palaikyti šiuolaikines pilietinio solidarumo formas. Kita vertus, atkakliai siekdama tiesos, istoriografija atlieka kritinę funkciją: ji kontroliuoja istorinių vaizdinių, atsiminimų ir mitų teisingumą, analizuoja jų genezę ir aiškina paskirtis. Ši funkcija pilietinei visuomenei ne mažiau svarbi: pokomunistinėje tikrovėje ji įgyja išlaisvinantį, emancipacinį pobūdįThe article analyses the relationship between history and civil society in post-Communist Lithuania. This, it is observed, may only be clarified once certain values are restored to public discourse, since civil society is itself a concept encapsulating certain normative values and ideals, the most important of which are personal freedom, social solidarity, public welfare. History can only have a relationship with civil society when the very idea of such a society has value to the narrators of history, becoming part of the normative perspective of the modern historical narrative. What is particularly important to civil society is the time-honoured concept of the moral disposition of historiography – seeking truth and witnessing it. By being committed to truth, the historical narrative also commits itself to the civil society of its time – protecting and reinforcing its value structures. The search for truth allows the historian to balance two important social roles – teacher and critic. By asking what values, ideas, principles and symbols past generations relied on, the historical narrative can shape the traditions of contemporary civil society, creating and supporting modern forms of civil solidarity. Historians’ search for truth also fulfils a critical role: it controls the validity of historical imagery, commemoration and myths, analysing their origin and explaining their purpose. This function is no less important for the civil society: in the post-Communist reality it acquires a liberating, emancipative characte