Language standartization in Soviet Lithuania

Straipsnyje gilinamasi į Kalbos komisijos kaip institucijos genezę ir norminimo teorinę mintį, vienu metu aprėpiant ir sovietų valdžią, ir (lietuvių) kalbos mokslą. Prieškario ir laisvojo pasaulio lietuvių kalbininkai suvokė, kad kalba ir kalbėjimas pirmiausia egzistuoja kaip savarankiška, iki galo nepažini ir nekontroliuojama tikrovė. Vėlyvojo sovietmečio lietuvių ir rusų kalbakultūrininkai jau yra (tarsi automatiškai) išgyvenę lūžį: nėra normos be kodifikacijos, nėra kalbėjimo be kalbos tik kaip socialinės arba formalios sistemos, kurią apibrėžia ir suvokia kalbos mokslas. Stebint įvairias kultūrinio ir mokslinio lietuvių kalbos vartojimo situacijas sovietiniu laikotarpiu matyti, kad kalba laipsniškai iš normalios (gyvos) į sovietinę (medinę) persitvarkė pati – baimė, būtinybė ir noras prisitaikyti (bei į viešumą leidžiamų tekstų redaktoriai) kūrė naujakalbę, kurios pavyzdys ir pasitelktas straipsnio epigrafe. Ši šablonizacija, priklausomai nuo kalbinės situacijos, stipriai veikė ir aukštos kalbos kultūros žmones. Ironiška, kad autonominę politinę galią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pavidalu lietuvių kalbininkai išsikovojo tik nepriklausomoje Lietuvoje, bet supratimą, kaip tą galią įgyvendinti ir taikyti, atsinešė ir sovietų valdžios bei tvarkos. Paprasta „kalbos gynimo“ nostalgija, sumišusi su anais laikais labiau iš išorės patirtu, dabar ir praktiškai perimtu administraciniu komandiniu mąstymu, grindžia tą instituciškai galiojančią miglotą sampratą, kad kalba rūpintis turi valstybės tik įgalioti ir mokslo žiniomis ginkluoti specialistai – kalbininkai.Lithuania has already been an independent state for twenty-two years. Full-scale regulation of the “correctness” of the national language, however, still thrives here. The origins of such a situation may lie in Soviet language policy. The article presents primary results of archival research. Even though it is officially acclaimed that active standardization of Lithuanian in Soviet era was a secret struggle against Russification for the survival, certain facts can attest this was, at least initially, a product of the planned command economy, initiated or inspired by Moscow. This can be confirmed by the resolutions and work of the State Language Commission, which gradually was gaining power and control. Unlike in pre-war Lithuania and the West European countries, where language norms are most often conceived as a product of usage, Soviet standardization of Lithuanian gave preference to systematicity of language dominated by scholars. The lingering contemporary approach of the need to centrally control all issues of standardization is an obvious and painful consequence of the Soviet ideology