Silpno konkurencingumo ekonomikos funkcionavimas integruotoje ekonominėje erdvėje

Įstojusi į ES, Lietuva (kaip ir kitos naujos narės) tapo ekonomiškai integruota su valstybėmis, kurių ekonominis pajėgumas yra daug didesnis. Kartu ji neteko tradicinių, protekcionistinių galimybių apginti savo ekonominį suverinitetą, kuris dominavo beveik visą XX a. šimtmetį, kol 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą. Pagrindinį vaidmenį stojant į ES suvaidino politiniai kriterijai. Ekonominės naudos tikėtasi iš galimybės be kliūčių naudotis ES šalių rinkomis bei siekta patenkinti prekių poreikį vidaus rinkoje deficitinės ekonomikos sąlygomis. Vadinamajam reversiniam planui, tai yra būsimos aršios konkurencinės kovos dėl Lietuvos vidaus rinkos, taip pat užsienio kapitalo pagrindinių objektų ir gamybos šakų privatizacijos, pelno nutekėjimo į užsienį bei darbo ir užimtumo klausimams, buvo skiriama mažai dėmesio. Todėl įstojus į ES ne tik atsivėrė naujos ekonominės galimybės, bet ir kilo nemažų problemų, siekiant apsaugoti savo ekonomiką. Galimybės naujos integracijos sąlygomis gana plačiai aptariamos ekonomikos literatūroje, o nacionalinio ekonominio saugumo problemos trumpuoju, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu, atsižvelgiant į pasiektą šalies vystymosi lygį skirtingose ūkio šakose, liko tyrėjų nenagrinėjamos. Šiuo straipsniu siekiama šiek tiek užpildyti šią spragą. Pabrėžiamas valstybės vaidmuo vidaus ekonomikoje užtikrinant palankias sąlygas BNP augti, daugiausia per savivaldos organus, ir taip daryti įtaką darbo rinkai, sukurti pridėtinę vertę ir pakelti bendrą šalies pragyvenimo lygį. Išorinė ekonominė valstybės pagalba pirmiausia galėtų pasireikšti sukuriant kokybiškas informacines paslaugas eksportuotojams ir potencialiems eksportuotojams, sujungiant ir koordinuojant nacionalinių institucijų, atsakingų už eksporto augimą, bei vietinių savivaldos organų pastangas. Remiantis šiuolaikinės tarptautinės integracijos teorija nagrinėjama silpno konkurencingumo valstybės ekonominė politika, kuri ne tik padėtų išnaudoti ekonominės integracijos su daug konkurencingesnėmis ekonomikomis galimybes, bet ir apsaugotų nacionalinę ekonomiką nuo destruktyvios nelygios konkurencinės kovos įtakos. Nagrinėjami būdai, kaip sudominti galingos ekonomikos šalis investuoti į silpno konkurencingumo valstybių ekonomikos saugumą. Analizuojami tradiciškai susiklostę silpno konkurencingumo ekonomikų savitumai (tokie, kaip valstybinių įmonių gausa) ir aptariamos šių savitumų išnaudojimo galimybės, siekiant užtikrinti jų stabilumą ir ekonominį saugumą.Lithuania (as well as other "new" countries) on becoming a EU member found itself economically integrated with the countries whose economic potential was incomparably higher. At the same time Lithuania has already lost traditional, protectionist and defensive instruments of economic sovereignty. Therefore, the accession to EU not only has created new economic possibilities but also has generated complex problems concerning the protection of the economic safety. In the new global world market many traditional branches in Lithuania proved to be uncompetitive. This challenged the very basis of Lithuanian economy. The country met a difficult task to obtain a new position, and to survive in the space dominated by other economies. The country had to find its new place to become competitive. The review of economic theories dealing with the post-Soviet countries entering the EU shows that currently there exists no single theoretical ground for providing a consistent approach to economic problems encountered by Lithuania. The present paper in a certain measure attempts to bridge this gap. On the basis of the analysis of modern theories of the international integration the economic policy of low competitive states, the possibilities of economic integration with incomparably stronger economies, and the opportunities to protect national economy from destructive influence of unequal competitive struggle are discussed