Ekonominis balsavimas Baltijos šalyse

Šio straipsnio tikslas - ištirti ekonominių rodiklių įtaką rinkėjų pasirinkimui Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Ekonomikos poveikį rinkimų rezultatams galima nustatyti analizuojant Salių ekonominės statistikos rodiklius, politinių partijų populiarumo kaitos kontekste. Jei ryšys egzistuoja, tam tikrų makroekonominių rezultatų teigiamas ar neigiamas pokytis tiesiogiai veiktų valdžios institucijų (ar valdančiųjų partijų populiarumą). Duomenų apdorojimui (Lietuvos institucijų populiarumo funkcijoje) nebuvo taikyta dinaminė laiko eilučių analizė, įprasta ekonomikoje. Straipsnio pradžioje apžvelgiama ideologinių orientacijų kaita bei partijų klasifikacijos problemos. Daugiapartinė sistema sukelia tam tikrų problemų ekonominio balsavimo modeliavimui. Dvipartinėse sistemose, kur vyriausybę kontroliuoja viena valdančioji partija, valdžios atsakomybė (kartu ir ekonominio balsavimo funkcija) yra aiškesnė. Demokratinėse sistemose, kur atsakomybę dalinasi daugiau nei viena partija, ekonominio balsavimo modeliavimas yra labiau komplikuotas Sprendžiant partijų atsakomybės problemą Baltijos šalyse, politinės partijos pagal ideologinę orientaciją buvo sugrupuotos į penkias pagrindines grupes. Empirinėje dalyje analizuojama ekonomikos įtaka balsavimo rezultatams. Taikomas tradicinis bausmės - paramos modelis, kur parlamento rinkimų rezultatai yra priklausomas kintamasis, o ekonominiai rodikliai - nepriklausomi kintamieji. Statistinė analizė padalinta į dvi dalis Pirmiausia analizuojami Baltijos valstybių parlamentų rinkimų rezultatai Modelis yra pagrįstas prielaida, kad šalia paprastos bausmės - paramos motyvacijos, rinkėjų sprendimai yra paremti bent minimaliomis ekonomikos ir politikos žiniomis. Kita dalis analizuoja ekonomikos vystymosi įtaką Lietuvos politinių partijų ir institucijų populiarumui visuomenės apklausose. Tyrimui naudojami mėnesiniai ekonominiai ir politinių institucijų populiaru Ekonominis balsavimas yra modeliuojamas pasitelkiant laiko eilučių metodiką Tyrimas parodė, kad nedarbo lygis turi tiesioginės įtakos centro partijų balsams: augantis nedarbas didina šių politinių jėgų populiarumą (standartizuotas b = 0,844, t = 3,857, p = 0,008, a < 0,01). Centro dešiniųjų partijų populiarumą nulėmė infliacija (standartizuotas b = 1,237, t = 2,402, p = 0,074, a < 0,1) ir BVP augimas (standartizuotas b = 1,293, t = 2,510, p = 0,066, o < 0,1). Lietuvos politinių partijų ir institucijų reitingų (laiko eilučių metodika) analizė taip pat patvirtino ekonomikos vystymosi svarbą politinių institucijų populiarumui. Tyrimas atskleidė nedarbo lygio (1996 - 2000 m.) įtaką konservatorių partijos populiarumui (standartizuotas b = - 1,305, t = -2,701, p = 0,010, a < 0,01). Realių pajamų indeksas turi teigiamos įtakos vyriausybės populiarumui (standartizuotas b = 0,767, t = 2,48*, p = 0,016, a < 0,05). Lietuvos politinių institucijų reitingų analizė įrodė, kad pokomunistinėse demokratijose veikia ekonominio balsavimo funkcija. Institucijų populiarumo tyrimas taip pat parodė, kad daugiapartinėse sistemose valdžios atsakomybės klausimas perkeliamas pagrindinei valdžios partijai Apibendrinant galima teigti, kad, nepaisant ekonominių ir politinių reformų (pereinamojo laikotarpio) specifikos, ekonomikos vystymasis turi įtakos rinkėjų elgsenai. Tai atveria galimybes tolesniems ekonominio balsavimo problemos tyrimams.Analyses of economic voting in developing countries as well as Eastern and Central Europe are still quite rare. Despite of skeptical arguments that transitional economies are specific and economic vote modeling is not applicable there, the findings are encouraging. This paper analyses the relationship between the politics and economics in Estonia, Latvia and Lithuania. Analysis is divided into two parts. The first uses aggregate Baltic election data, where ideological orientation of the parliaments is a dependent variable. This model assumes that in addition to simple reward-punishment motivation, electorate uses some economic and political knowledge, which allows to link economic performance to economic preferences of certain political parties. The second part analyses the dynamic function of popularity of incumbent party (and other state institutions) and economic indicators in Lithuania. Model uses time series analysis of monthly public opinion poll data. Empirical analysis revealed the existence of the relationship between the economic performance and politics in the transitional economies