Notions of Samogitian ethnicity in 19th century sources.

Jau XIX a. pirmojoje pusėje žemaičiai, prasidėjus jų kultūriniam sąjūdžiui, nesitenkino svetimųjų primesta žemaičių bendruomenės etniškumo samprata - savo esmės klausimą jie ėmė nagrinėti patys. Nors XIX a. viduryje, kaip ir vėlesniais XIX a. dešimtmečiais, esama labai įvairių žemaičių ir aukštaičių samprotavimų apie žemaičių bendruomenę ir jų kalbą (tarmę), tačiau net tarp žemaičių absoliučiai vyravo samprata, kad žemaičiai su kitais lietuviais yra „viena giminė“; vėliau, XIX a. pabaigoje, žemaičiai pradedami įvardyti kaip viena tauta. Artėjant XX a. žemaičio sąvoka vis siaurėjo ir konkretėjo, kol XX a. pradžioje kalbininkų jie buvo pripažinti tik kaip dialektinė lietuvių grupė, o etnologų - kaip viena iš lietuvių etnografinių grupių ir savita regioninė bendruomenė. Į etnografinės grupės suvokimą jie galutinai „nužeminti“ XX a. [...] Žemaičių, kaip ir apskritai lietuvių, samprata pamažu kitėjo ir oficialiuosiuose rusų administracijos raštuose. Jau XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje toliau pripažįstant, kad egzistuoja minėtos lietuvių genties lietuvių, latvių ir žemaičių tautybės, vis dažniau pavartojamas terminas „lietuvių žemaičių kalba“, pamažu pereinama prie naujų terminų. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje bei pirmaisiais XX a. metais, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo išvakarėse ir carinės administracijos raštijoje vis labiau įsivyravo terminai „litovskij narod“ arba „Vilniaus ir Kauno gubernijų lietuviai“, jų kalba - „litovskij jazyk“. Apibūdinant Lietuvos gyventojų etniškumą, vis rečiau bešmėžuoja su žemaitiškumu susiję reikšminiai žodžiai.As early as the beginning of the 19th century, with the start of the Samogitian cultural movement, Samogitians stopped contenting themselves with ethnic definitions of Samogitians imposed by others and started tackling their ethnic essence themselves. Despite varying mid and late 19t h century interpretations of Samogitian ethnicity and their language (dialect) by both Samogitians and inhabitants of Higher Lithuania (Aukštaitija), the prevailing concept (evenamong Samogitians) was that Samogitians and Lithuanians "belonged to the same tribe", which later, at the end of the 19t h century, was defined as one nation. Nearing the 20t h century, the concept of Samogitians grew narrower and more specific. Eventually, at the beginning of the 20t h century linguists recognised Samogitians as a Lithuanian dialect group and ethnologists as one ofthe Lithuanian ethnographic groups and a distictive regional community. Samogitians were finally "downgraded" to an ethnographic group in the 20t h century. However, the process of "downgrading" started at the end ofthe 19t h century, with the swing ofthe Lithuanian national movement. The process of defining Samogitian ethnicity was a mere continuation of the new interpretation of Samogitians in the 19t h century and its final consolidation. The concept of Samogitians, as Lithuanians on the whole, gradually changed in official Russian administrative documents. While recognising the existence of different nationalities ofthe Lithuanian tribe - Lithuanian, Latvian and Samogitian - the term "Lithuanian-Samogitian language" emerges as of early 1880s. In the 1890s and at the very beginning of the 20t h century, on the threshold of abolishing the prohibition ofthe Lithuanian script, the term "litovskij narod" (Lithuanian people) or "Lithuanians of Vilniaus and Kaunas Guberniyas" and their language "litovskij jazyk" start dominating Tsarist administrative documents. Words to do with Samogitia and Samogitians grew rarer whilst defining the ethnicity of the people of Lithuania