Conception of russification in the history of Lithuania of the nineteenth-century: historiography, methodology, factography

Straipsnio objektas susijęs su Rusijos politika lietuvių atžvilgiu. Dėmesys sutelktas į klausimą, ar tinka tokios politikos apibūdinimui rusifikacijos terminas, kuris lietuvių kalboje reiškia nutautinimą. Asimiliacinių elementų Rusijos švietimo ir kultūros politikoje galima rasti, bet tokios diskriminacijos įtaka lietuvių kultūrai nėra šio tyrimo objektas. Nors po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos valdžia pradėjo labiau diskriminuoti Katalikų Bažnyčią, tačiau tai dar nereiškia, jog valdžia siekė visus (ar bent daugumą) šio krašto katalikus paversti stačiatikiais. Nors Stačiatikių Bažnyčia buvo visaip proteguojama kitų konfesijų sąskaita, bet bent jau daliai valdininkų svarbus buvo ir jų pačių apibrėžtas religinės tolerancijos principas. Galų gale, didelei daliai valdininkų buvo svetimi modernaus nacionalizmo principai. Svarbiausia buvo lojalumas imperijai ir carui. Galima konstatuoti, jog kai kurias Rusijos tautinės politikos priemones lietuvių atžvilgiu, ypač pradinio švietimo srityje, turint omenyje tuo metu rusiškajame diskurse jau egzistavusią gana šiuolaikišką tautiškumo, kuriam svarbiausias kriterijus buvo kalba, sampratą galima traktuoti kaip turėjusią asimiliacinių elementų. Vis dėlto ne mažiau paplitęs buvo įsitikinimas, jog religija nusako individų, tarp jų ir lietuvių, tautiškumą, kitaip tariant, pavyzdžiui, rusu galėjo būti laikomas tik stačiatikis (išimtis – sentikiai). Tokiu atveju lietuvių rusifikacija, valdžios požiūriu, neišvengiamai suponavo jų perėjimą į stačiatikybę. Kadangi, kaip rodo istoriniai šaltiniai, Rusijos valdžia neturėjo tikslo lietuvių paversti stačiatikiais, tai galime konstatuoti, jog ji sistemingai nesiekė jų visiškai rusifikuoti. Žinoma, tuo nenorima pasakyti, jog Rusijos imperijos valdžia nesistengė paveikti lietuvių etnokultūros.The article focuses on the policy of Russia with regard to Lithuanians. The author contemplates whether “The Russification”, which in Lithuanian means “denationalisation”, is a proper term to describe this policy. Elements of assimilation can be found in the Russian policy of education and culture. Although, after the uprising of 1863–1864, the discrimination of the catholic Church by Russian authorities was increasing, this does not mean that the authorities sought to turn each and every one catholic into an orthodox believer. Although the Orthodox Church was promoted at the cost of other confessions, many of the governing authorities sought to adhere to the principle of religious tolerance, which they had defined themselves. A great share of governing authorities did not adhere to the principles of modern nationalism. Loyalty to the empire and the Tsar mattered the most. The conclusion is reached in the article that some measures of the Russian national policy with respect to Lithuanians, especially in the field of primary education, bearing in mind a rather modern concept of national identity that existed in the Russian discourse at that time, whose main criterion was the language, may be treated as having contained assimilative elements. Nevertheless, no less common was the conviction that religion defined the nationality of individuals, including that of Lithuanians. For example, only an Orthodox believer could be regarded as Russian. In such a case Russification of Lithuanians, from the point of view of the authorities, inevitably supposed their conversion to Orthodoxy. Since, as the historical sources show, the Russian authorities did not like to convert Lithuanians to Orthodox believers, it can be stated that it did not pursue the overall Russification of Lithuanians