Sowjet-Vatikanische Beziehungen und die katholische Kirche in Litauen in den achtzigen des XX Jahrhunderts

Straipsnyje aptariami sovietų režimo požiūrio į Vatikaną ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje pokyčiai po Karolio Voitylos išrinkimo popiežiumi 1978 m. spalio mėn. Sovietų režimo vadovybėje jau anksčiau būta žmonių, kurie nuogąstavo, kad santykių su Vatikanu atšilimas leis Katalikų Bažnyčiai sustiprinti savo pozicijas komunistinio lagerio šalyse, o tai gali turėti neigiamų padarinių. Nauji Vatikano Rytų politikos akcentai vis labiau stiprėjančio tikinčiųjų teisių sąjūdžio Lietuvoje fone skatino sovietų valdžią imtis veiksmų, trukdančių Vatikano įtaką Lietuvoje vykusiems procesams. Buvo sustiprinta prieš Vatikaną nukreipta propaganda, ribojami Lietuvos dvasininkų ryšiai su Roma, trukdoma deramai paminėti Šv. Kazimiero ir Lietuvos krikšto jubiliejus. SSRS santykiai su Šventuoju Sostu iš esmės nepasikeitė ir prasidėjus Michailo Gorbačiovo paskelbtai "perestroikai". Viena iš įtampos priežasčių, be kitų dalykų, buvo susijusi ir su Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje: Vilniaus arkivyskupijos priklausomumo Lenkijos bažnytinei provincijai ir jos apaštalinio administratoriaus, į Žagarę ištremto vyskupo Julijono Steponavičiaus, problemomis. Lemiamas lūžis SSRS-Vatikano santykiuose įvyko tik 1989 m. antrojoje pusėje. Lietuvoje jau nuo 1988 m. vasaros prasidėjęs Bažnyčios laisvėjimas 1989 m. pabaigoje taip pat įgijo tvirtesnį pagrindą - lapkričio 3 d. LSSR AT priėmė Konstitucijos 50-ojo straipsnio pataisą, kuria buvo pripažinta teisė skleisti religinius įsitikinimus. Per kitus keletą mėnesių dinamiški politiniai pokyčiai Lietuvoje, nepriklausomos valstybės atkūrimas, iš esmės pakeitė Bažnyčios padėtį.The article discusses the changes of the Soviet regime’s view of Vatican and Lithuanian Catholic Church after the election of Karol Wojtyla the Pope in October 1978. There were certain Soviet leaders, who were afraid that the thaw of the relations with Vatican would allow the Catholic Church to strengthen its positions in the Communist Bloc. The new accents of the Eastern Politics of Vatican on the background of the intensive increase of churchgoers’ rights in Lithuania encouraged the Soviet authorities to take actions, hindering the influence of Vatican on the processes, occurring in Lithuania. The anti-Vatican propaganda was strengthened, the relations between Lithuanian priests and Rome were restricted, the appropriate commemoration of the anniversaries of the christening of St. Casimirus and Lithuania was hindered. The relations between the USSR and the Holy See were not in essence changed upon the commencement of the “perestroika” by Mikhail Gorbachev. One of the reasons for the tension, apart from other aspects, was also related with the state of the Catholic Church in Lithuania, i. e. the problems of dependence of Vilnius bishopric on the church province of Poland and its apostle administrator, bishop Julijonas Steponavičius, who was expelled to Žagarė. The crucial point in the relations between the USSR and Vatican occurred only in the second half of 1989. The liberation of the Church, which started in Lithuania already in Summer of 1988, at the end of 1989 also acquired a more solid foundation – on 3 November the Supreme Council of the Lithuanian Soviet Socialist Republic adopted the amendment to Article 50 of the Constitution, which recognized the right to disseminate religious beliefs. During the following several months the dynamic political events in Lithuania and the reinstatement of the independent state, in essence changed the state of the Church