Battle of the soviet authorities against the Vatican during the first decade of occupation

Analizuojamos sovietų valdžios konfrontacijos su Vatikanu priežastys, apžvelgiamos kovos su "reakcine katalikybe", Vatikano įtaka Lietuvoje priemonės ir šios kovos padariniai. Taikus sovietinės Maskvos ir Vatikano sambūvis galėjo būti įmanomas, jei bent viena konfrontuojanti šalis būtų užėmusi nuolaidžias, kompromisines pozicijas. Tai buvo dviem skirtingos pasaulėžiūros sistemoms atstovavę antipodai. Katalikų Bažnyčia, Vatikanu Rusijoje niekuomet nepasitikėta. Bresto unijos kritika, jos likvidavimas XIX a. leido sukurti įtaigų agresyvios, prozelitizmu suinteresuotos katalikybės įvaizdį, kuris eksploatuojamas iki šiol. Katalikų Bažnyčią pokario laikotarpiu labiausiai susilpnino tai, kad buvo nukirsti visi legalūs ryšiai su Vatikanu, pertvarkyta susiklosčiusi struktūra (vyskupijos, vienuolijos, seminarijos), apribota jos socialinė bei religinė veikla. Kitų 1944-1949 m. sąjunginės valdžios inspiruotų projektų - sustiprinti stačiatikybės įtaką lietuvių visuomenei ir sukurti Lietuvoje "autokefalinę", t.y. nuo Vatikano nepriklausomą, Katalikų Bažnyčią, - įgyvendinti nepavyko. Sąjunginės vyriausybės pastangoms stiprinti prosovietinę Stačiatikių Bažnyčią priešinosi Lietuvos SSR valdžia, vengusi atviro rusinimo. "Autokefalinę" bažnyčią NKGB, Religinių kultų reikalų taryba prie SSRS MT kūrė apie 5 metus, tačiau turėjo šios idėjos atsisakyti, nepavykus sutelkti "pažangių" dvasininkų būrelio. Pokario metais Lietuvoje susidarė nauja Katalikų Bažnyčios struktūra, visiškai pasikeitė jos socialinis statusas ir teisinė padėtis. Nors Lietuvos Bažnyčia ir liko visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis, ji buvo priversta gyventi pagal sovietinius įstatymus.The reasons for the confrontation between the Soviet authorities and Vatican are analyzed, tools for fighting “the reactionary Catholicism” and Vatican’s influence in Lithuania as well as the outcome of the said fighting are overviewed. Peaceful coexistence of Moscow and Vatican could have been possible in case both parties took more flexible and concessive approach instead of being antipodes, representing two utterly different worldviews. Russia never trusted Vatican and the Catholic Church. The criticism of the Union of Brest and its abolition in the 19th century provided the possibility to create an image of aggressive Catholicism, interested in Proselytism, which is still successfully exploited. During the post-war period the Catholic Church was very weak after severing all of its legal relations with Vatican, rearrangement of its structure (bishoprics, monkhoods and seminaries) and restriction of its social and religious activities. Other projects, inspired by the Soviet leaders in 1944-1949, aimed at strengthening the influence of Orthodoxy in Lithuania’s society and creating a Catholic Church, independent of Vatican were unsuccessful. The authorities of Lithuanian Soviet Socialist Republic, who attempted to avoid open Russification, resisted the attempts of the Government of the USSR to strengthen the pro-Soviet Orthodox church. The KGB and the Religious Cults Affairs Council under the Cabinet of Ministers of the USSR developed such a church for about five years however they had to refuse the idea after the failure to amass “progressive” clergy. During the post-war period a new structure of the Catholic Church was formed in Lithuania, its social and legal status underwent drastic changes. Although the Church of Lithuania remained a part of the universal Catholic Church, it was forced to exist according to the Soviet laws