State of the Catholic Church in nazi occupied Lithuania

Nors, lyginant su sovietų okupacija 1940–1941 m., religinio veikimo sąlygos nacių okupacijos metais buvo palankesnės, nemažai religinės laisvės suvaržymų išliko: nebuvo galima leisti religinės spaudos, Bažnyčiai negrąžinta nekilnojamojo turto nuosavybė, varžoma Teologijos-filosofijos fakulteto, katalikiškų organizacijų veikla. Karo su Sovietų Sąjunga sąlygomis naciai stengėsi pajungti Bažnyčią propagandiniams tikslams, iškėlę kovos su bedievišku komunizmu lozungą. Dvasininkų viešuose pareiškimuose dažnai skambanti antibolševikinė retorika buvo naudinga nacių režimui, tačiau besąlygiškai vykdyti visų nacių valdžios pageidavimų vyskupai nesutiko, taip pat jie nevengė kritikuoti okupantų vykdomos politikos. Tai lėmė, kad santykiai tarp Bažnyčios ir nacių okupacinės administracijos per visą okupacijos laikotarpį buvo įtemptiAlthough, compared with the soviet occupation of 1940–1941, the conditions for religious activities in the years of the nazi occupation were more favorable, numerous restrictions of religious freedom remained: it was impossible to publish religious press, the ownership of property was not returned to the church, the activities of the Theology-philosophy Department, catholic organizations were restricted. under the conditions of the war with the soviet union the nazis tried to utilize the church for propaganda purposes, proclaimed the battle-cry of the fight with atheistic communism. The frequently stated anti-Bolshevik rhetoric in the public statements of the clergy was useful for the nazi regime, however, the bishops did not agree to carry out unconditionally all the wishes of the nazi authorities. They also did not refrain from criticizing the on-going policies of the occupants. This determined that the relations between the church and the nazi occupational administration during the whole period of occupation were strained