Lietuvos ordinariato ryšiai su Vatikanu.

Straipsnyje apžvelgiami Lietuvos vyskupų raštai popiežiui Pijui XII ir pastarojo bei Vatikano valstybės sekretoriaus Luigi Maglione bei nuncijaus Cesare Orsenigo į Kauną siųsti laiškai. Vatikane 1941-1942 m. labiausiai domėtasi misijų okupuotose SSRS srityse organizavimu. Lietuvos vyskupų raštai popiežiui buvo savotiškai "depolitizuoti": vyskupai pakartotinai informavo apie Bažnyčios persekiojimą sovietiniu laikotarpiu, tačiau nutylėjo apie Bažnyčios, visuomenės gyvenimo sąlygas vokiečių okupacijoje. Tai tikriausiai rodo ir ordinariato politinę orientaciją, ir racionalų atsargumą. 1943-1944 m. (iki sovietų okupacijos) Lietuvos vyskupai buvo susirinkę pasitarti tris kartus, tačiau jokių raštų popiežiui neberašė. Gali būti, santykiai atšalo, Apaštalų Sostui 1943 m. viduryje uždraudus Vilniaus arkivyskupui Mečislovui Reiniui dalyvauti Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupų konferencijose, taip iš esmės stabdant pradėtą šios arkivyskupijos integravimą į Lietuvos Bažnyčios gyvenimą. Kita vertus, dalis Italijos, Roma, jau buvo okupuota vokiečių, todėl atsargumas vertė riboti net slaptus ryšius. Lietuvos vyskupų pranešimai, neverčiantys nerimauti dėl katalikų padėties, Vatikane rūpesčių nekėlė. Vienintelis kitokio turinio laiškas, kuriame 1943 m. kovą žinomi politikos veikėjai lietuvių tautos vardu ragino popiežių užsiangažuoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, imtis aktyvių diplomatinių priemonių, Vatikane buvo ignoruotas. Tačiau nominalus Lietuvos Respublikos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto egzistavimas pakankamai aiškiai rodė jo pagarbą Lietuvos valstybingumui.The article provides an overview of the letters of Lithuanian bishops to Pope Pius XII and the letters, sent to Kaunas by the Pope, the Vatican State Secretary Luigi Maglione and Nuncio Cesare Orsenigo. In 1941-1942 Vatican took special interest in the organization of missions in the regions, occupied by the USSR. The letters, written to the Pope by Lithuanian bishops were “de-politicized”: the bishops repeatedly informed on the persecution of the church during the Soviet period however they did not speak on the state of the Church and the conditions of the public life during the German occupation, which shows the political orientation of the ordinary and their rational carefulness. In 1943-1944 (prior to the Soviet occupation) the Lithuanian bishops had three meetings however no letters were written to the Pope. It may be so that the relations became colder, when in 1943 the Epistles prohibited Vilnius Archbishop Mečislovas Reinys to participate in the conferences of the bishops of the church province of Lithuania, thus suspending the integration of the archbishopric into the life of Lithuanian Church. On the other hand, a part of Italy and Rome was already occupied by the Germans, therefore even secret communication was very careful and limited. Messages from Lithuanian bishops, which did not implied any reasons for worries regarding the state of the Catholics, did not raise any concern in the Vatican. The only letter of other content, in which, in March of 1943, well-known politicians, on behalf of the Lithuanian nation encouraged the Pope to support the independence of Lithuania and take active diplomatic steps, was ignored by the Vatican, however the formal existence of the Embassy of the Republic of Lithuania under the Holy See showed the respect of the statehood of Lithuania by the See