О месте возвратной морфемы и ее ударении в литовском языке

<p>APIE LIETUVIŲ KALBOS SANGRĄŽINĖS MORFEMOS VIETĄ IR JOS KIRTĮ</p><p><em>Reziumė</em></p>Sangrąžiniams lietuvių kalbos veiksmažodžiams būdingi du darybos modeliai: infiksinis (sangrąžinė morfema įterpiama tarp priešdėlio ir šaknies, plg. <em>pa-sì-bara) </em>ir sufiksinis (sangrą­žinė morfema pridedama prie veiksmažodžio formos galo, plg. <em>nẽša-si). </em>Kai kuriose tarmėse (šiaurės vakarų aukštaičiuos, žemaičiuos) sufiksinis darybos modelis būdingas ne tik nepriešdė­liniams veiksmažodžiams, bet neretai ir priešdėliniams, ypač tiems, kurių priešdėliai yra kilę iš dalelyčių, o ne iš prieveiksmių, plg. <em>nèbaras(i), </em>bet <em>pasìbara. </em>Tai straipsnyje aiškinama vėlesniu dalelyčių, negu prieveiksmių, suaugimu su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą ir ten­dencija į sufiksinio modelio apibendrinimą visiems veiksmažodžiams (tendencija būdinga visoms baltų kalboms). Kadangi infiksinis darybos modelis nėra motyvuotas baltų kalbų dirvoje, jis ga­li būti žilos senovės atspindys. Remdamasis kai kurių sangrąžinių formų galiniu kirčiu lietuvių kalbos tarmėse, autorius mano, kad įvardis, suaugdamas su veiksmažodžiu į vieningą fonetinį kompleksą, galėjo įgyti kirtį, palikdamas veiksmažodį proklitinėje padėtyje