Палітычныя ідэі ў праекце статута Сярэдняй Літвы Станіслава Мацкевіча

Straipsnyje aptariama XX a. pradžioje buvusios įtakingos bajoriškosios „krajovcų“ idėjos likimas ir S. Mackevičiaus veikla. Skirtingai nuo lenkų nacionalistų ir „imperialistų“, šios srovės atstovai buvo pakantūs ne lenkų tautybės gyventojams, su simpatija vertino lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių judėjimus, pripažino tautų apsisprendimo teisę, nors ir naiviai tikėjosi, kad jos pačios pasirinks unijos su Lenkija kelią. Ilgai buvusi įtakinga lenkakalbės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) žemių bajorijos tarpe, po 1918 m. ši ideologija tapo J. Pilsudskio šalininkų ramsčiu. Bandymai projektuoti federacinę Lenkiją, kur būtų atsižvelgta į kitataučius (pvz., siūlyta Vidurinėje Lietuvoje, t. y. lenkų okupuotame Vilniaus krašte, palikti autonomiją - vietinį seimą ir vyriausybę su Varšuvos skiriamu „Lietuvos seniūnu“) buvo užmiršti. Politinės aplinkybės po 1921 m. Rygos taikos sutarties klostėsi taip, kad okupacinė valdžia pasirinko užgrobto krašto inkorporavimo į Lenkiją vaivadijos teisėmis kelią. Krajovcų gretos greitai retėjo. Po 1926 m. perversmo klausimo Vilniaus krašto autonomijos projektas dar kartą teiktas valstybės „viršininkui“, tačiau ir tada į jį nekreipta dėmesio. Vėliau S. Mackevičius ir negausūs jo šalininkai stojo į opoziciją valdančiajam režimui, už ką neišvengė represijų. S. Mackevičius net uždarytas į koncentracijos stovyklą Kartūzų Berezoje, iš kur paleistas tik kilus visuomenės pasipiktinimui. 1939 metai padėjo tašką Vilniaus krajovcų srovės istorijoje