Аблаут в литовских отглагольных именах: к описанию синхронного распределения. I

Giminiškų žodžių fonetiškai nemotyvuotos morfologinės balsių kaitos (abliauto) atvejai lietuvių kalboje gali būti tiek paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, tiek ir visai nauji. Abliauto sistemos sudėtingumas, kalbant apie veiksmažodinius vedinius, slypi tame, jog nėra galimybės nustatyti aiškių ir vienareikšmių sąsajų tarp daiktavardžių darybos būdo ir vykstančios balsių kaitos. Iš to paties veiksmažodžio tuo pačiu darybos būdu išvesti daiktavardžiai turi skirtingą balsių kaitos laipsnį, pvz. santykis ir santaika < sutikti; polinkis ir palanka < palinkti. Straipsnyje atliekamas sinchroninis bepriesaginių veiksmažodžių vedinių tyrimas siekiant suklasifikuoti skirtingo laipsnio abliautus ir nustatyti pagrindines jų pasirinkimo taisykles. Pagrindinis dėsningumas, lemiantis bepriesaginių i-kamieno veiksmažodžių vedinių abliauto laipsnį yra netikėtai paprastas atitikmuo žodžių formų lygmenyje (а galūnėje – a šaknyje; i galūnėje – į šaknyje). Šio tipo kaita būdinga išvestiniams profesiniams naujadarams; tai rodo, kad ji suvokiama kaip atitinkanti lingvistinę normą (pvz. įmarka, išlykis, išlinkis, nuodraikos, nuosvyris, sangrąža). Aiškinant kitų tipų šaknies balsių kaitą bepriesaginiuose veiksmažodžių vediniuose darytina prielaida, kad abliauto laipsniui didelę reikšmę turi priešprieša tarp kietojo ir minkštojo linksniavimo tipų. Kaip rodo straipsnyje atlikta pradinė analizė, būtent ši priešprieša lemia abliauto laipsnį vediniuose iš dviejų likusių pamatinių veiksmažodžių grupių – su šaknies balsiais u ir e. Pirmuoju atveju renkamasi tarp u ir ū, antruoju – tarp a ir ė