Eiguliai - viena pirmųjų Rimutės Rimantienės kasinėjimų vietų. Nauja interpretacija

Vėlyvojo paleolito Eigulių senovės gyvenvietę Vidurio Lietuvoje aptiko ir žvalgė Konstantinas Jablonskis su savo dukra Rimute Jablonskyte (Rimantiene), kai ji dar buvo paauglė. Penkto dešimtmečio pabaigoje, kai šioje vietovėje prasidėjo tilto statybos darbai, jie jau buvo surinkę daug titnaginių dirbinių, ir tyrėja nusprendė atlikti šio objekto tyrimus, surinkti kuo daugiau archeologinės medžiagos. Šie kasinėjimai buvo kone pirmieji jos karjeroje, tačiau titnaginių radinių kolekcija netrukus tapo etalonine medžiaga Svidrų kultūros tyrimuose. Eigulių senovės gyvenvietė tapo žinoma tiek Rytų Baltijos regiono, tiek Vakarų Europos archeologams. Vėliau, atsiradus naujiems tyrimų metodams, šis objektas, iš kurio buvo žinoma daugiausia paviršiniai radiniai ir keletas nuotraukų, buvo pradėtas laikyti tik iš dalies informatyviu, tad užleido savo svarbą naujai tyrinėtoms Svidrų senovės gyvenvietėms. Vis dėlto pastaraisiais metais, konsultuojantis su pačia R. Rimantiene, Eigulių archeologinė medžiaga buvo peržiūrėta iš naujo siekiant tikslinti jau turimus duomenis. Šiame straipsnyje pristatoma pilna titnaginių dirbinių, galimų priskirti ankstyviausiems vietovės apgyvendinimo etapams, kolekcija, pateikiama keletas naujų įžvalgų. Ši gyvenvietė interpretuojama kaip keliskart apgyvendinta, lankyta vieta. Nors Svidrinis inventorius dominuoja, svarstoma galimybė identifikuoti galbūt ir ankstyvesnio apgyvendinimo etapą. Įvairūs objektai, aptikti senovės gyvenvietės ribose, interpretuoti iš naujo, svarstomas jų archeologinis pobūdis. Ko gero, tik keletas iš anksčiau paleolito epochai priskirtų objektų iš tiesų būtų galimi traktuoti kaip tos epochos gyvenvietės palikimas. Titnaginio inventoriaus ir titnago skaldymo technologijų analizė rodo, kad titnago žaliava čia buvo atsinešama, čia apsilankę žmonės neužsibūdavo ilgai ir kartais darė skubotus sprendimus gamindamiesi įrankius.The Final Palaeolithic site at Eiguliai in Central Lithuania, was monitored by Konstantinas Jablonskis and his daughter, Rimutė Jablonskytė (Rimantienė), when she was already in her teens. By the late 1940s, the site had been partly destroyed, but not before yielding many surface finds. She, therefore, decided to obtain as much archaeological data as possible. Rimantienė’s excavations at the Eiguliai 1 site became one of the very first investigations of her career. The collected lithic assemblage suddenly became a reference in researching Swiderian culture sites. The Eiguliai site was well known to scientists from the Eastern Baltic countries as well as to colleagues in Western Europe. As time passed and new excavation methods appeared, the site, which had been recorded only by several pictures and trench plans and where most of the material had been collected from the sandy surface, came to be regarded as not informative enough and ceded its importance to other newly discovered Swiderian sites. However, during the past five years, with the help of consultations with Rimantienė, the archaeological data from Eiguliai was reviewed and the discussion resumed. The aim of this publication is to present the entire lithic collection of morphological tools ascribed to the earliest stage of the site’s occupation, along with some new insights into the archaeological data from Eiguliai. The site is considered to have been a place that was visited multiple times for hunting purposes. While the Swiderian culture assemblage predominates, the possibility of discussing an even earlier visit pre-dating the Swiderian culture is considered. Various remains of archaeological features once recorded at the site are reviewed and their interpretation is clarified: there are probably only a few features that could be ascribed to the Stone Age, contrary to what had been previously proposed. An analysis of the lithic assemblage has shown that people had probably brought flint material to the site, but did not stay there for long, and made quick decisions when tools needed to be produced