Eufemistiniai vilko pavadinimai

Vilkas (Canis lupus) - plėšrus miško žvėris, panašus į šunį. Valstiečiams jis padaro nemažai žalos, nes puola gyvulius, ganomus miškuose ar ganyklose, ypač smulkesnius - avis, ožkas, veršelius. Žiemą sugeba dėl ėriukų ar paršiukų pasikasti po tvarto pamatais, iš bado nuneša ir pririštus šunis. Šunys visada buvo pagrindiniai skerdžiaus ir piemenų talkininkai: jie ne tik gynė bandą nuo vilkų, bet sugebėdavo atimti ir nešamą avį. Žiemos metu vilkai, susimetę į rujas, dažnai užpuldavo pėsčius ar važiuotus keleivius. Žmones ypač baugino tokios rujos kaukimas, kuris būdavo toli girdėti. Pakankamai įspūdinga ir vilko išvaizda - dideli nasrai, pilni aštrių dantų, stiprios naguotos letenos, šiurkštokas pilkas kailis. Nepaisant akivaizdaus šio žvėries plėšrumo, pavojingumo, jam būdingas ir savotiškas grakštumas, netgi, sakytume, žaismingumas. Dėl šių savybių vilkui nuo seno priklauso garbinga vieta vaizduojamame mene. Jį matome senuosiuose lietuvių liaudies raižiniuose, medinėje skulptūroje. Zoomorfiniai motyvai gana dažni tradicinių baldų, kitokių medinių daiktų, kaip antai lazdų, geriamųjų kaušelių, prieverpsčių, kultuvių, rankšluostinių puošyboje. Tiesa, čia kur kas dažniau pamatysime paukščių (ypač karvelio, gandro, anties), naminių gyvulių (žirgo, avinėlio, ožiuko, jaučio), o ne laukinių žvėrių (stirnos, kiškio, voverės) atvaizdus. Tą iš dalies lėmė senas lietuvių polinkis į geometrinį ornamentą, o ne į biomorfinius ar zoomorfinius motyvus. Padėtis šiek tiek pasikeitė naujaisiais laikais, kada tautodailininkai ėmėsi kurti įvairias siužetines kompozicijas, kurias įkvėpė pasakos ar legendos, pavyzdžiui, plačiai žinoma legenda apie Vilniaus įkūrimą. Šią legendą puikiai iliustruoja kaukiančio geležinio vilko, simbolizuojančio būsimą Vilniaus šlovę, atvaizdas. Geležinio ar varinio vilko motyvas gerai žinomas ir mūsų tautosakoje