Lietuvių namai: papročiai ir tikėjimai

Liaudiškieji papročiai bei tikėjimai iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške, požymis. Mitiškai mąstant namo statyba būdavo įsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas, - juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai vykdavo ir visas gyvenimas. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo elementų mitologizavimas: tam tikrais gyvenimo momentais ar kalendorių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventais. Verta ir šiandien įsijausti į šių dalykų prasmes, - jose slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas. Archeologų duomenimis, ilgą laiką mūsų krašto žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos nameliuose. Jie būdavo statomi sukalant kuolus į žemę, išpinant tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu. Plonasieniai ir šalti tokie pastatai, tik priebėga nuo vėjo, darganos. Jaukumą juose galėjo palaikyti tik negęstanti židinio liepsna. Rentininiai pastatai iš gulsčių rąstų mūsų krašte atsirado I-II tūkst. sandūroje. Pirmiausia tokia statybos technologija pradėta naudoti pajūryje