Tarpukario Vilnijos krašto totoriai

Vilnijos gyventojai priklausė įvairioms tautinėms ir religinėms grupėms. Apart lenkų čia gyveno baltarusiai, lietuviai, žydai, rusai (stačiatikiai ir sentikiai), totoriai ir karaimai. Islamo pasekėjai pirmiausia yra identifikuojami su totoriais, kurie nuo XIV a. pabaigos su Lietuvos kunigaikščių pritarimu apsigyvena LKD teritorijoje. Abiejų Tautų Respublikoje už karinę tarnybą totoriai gaudavo žemę ir privilegijas. Gyvenimas tarp krikščionių, o totorių elito priklausimas bajorų luomui, kas reiškė būvimą lenkų politinės tautos nariais, skatino jų integraciją. Pilnos asimiliacijos barjeru buvo ištikimybė islamo religijai. Tarpukario periodu dauguma Lietuvos totorių palikuonių gyveno Lenkijos valstybės ribose, pagrinde Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose. Vilniaus vaivadijoje musulmonų buvo apie 2200 asmenų. Dauguma totorių buvo amatininkai (tradiciniu amatu buvo odininkystė) ir žemdirbiai. Vilniuje gyveno apie 300 totorių, didelę dalį kurių su-darė inteligentija (teisininkai, tarnautojai, mokslininkai). Totoriai buvo lojalūs Lenkijos valstybei. Totorių sugyvenimas su kitų religijų ir tautų atstovais buvo taikus. Išliekant musulmonais, totoriai buvo integruoti su lenkų kultūra, pagal kalbą nesiskyrė nuo kaimynų ir vartojo lenkų bei baltarusių kalbas. Pagal 1919 m. visuotinį gyventojų surašy-mą, atliktą lenkų kariuomenės užimtuose teritorijose, apie pusė musulmonų Vilniaus regione deklaravo totorių tautybę, o apie 40% laikė save lenkais. Tarpukario laikotarpiu Lenkijos valstybės struktūros ir lenkų mokykla įtakojo dvigubo (dviejų pakopų) suderinto lenkiško ir totoriško tautinio sąmoningumo įsitvirtinimą ir plėtrą totorių tarpe.In the interwar period the inhabitants of the Vilnius region belonged to different national and religious groups. Besides the Poles there were Belorussians, Lithuanians, Jews, Russians (both Orthodox and Old Believers), Tatars and Karaims. Muslim population was identified mostly with Tatars, who were settling in the territory of the Grand Duchy of Lithuania since the end of the fourteenth century with the consent of the Lithuanian princes. In the Polish-Lithuanian Commonwealth Tatars were given lands and privileges in return for the military service. Living among Christians and, in the case of Tatar’s elite, feeling the sense of community with the nobility, which was equal with the Polish political nation, favored the assimilation. A barrier to the full assimilation was the fidelity to the religion of Islam. In the interwar period the majority of the Tatars’ de-scendants lived in Poland, mostly in the Vilnius and the Nowogródek Voivodeships. 2200 of Muslims lived in the Vilnius Voivodeship. Most Tatars were artisans (tanning was traditionally spread) and cultivators. There were about 300 Tatars in Vilnius. The majority of them were the intelligentsia (lawyers, office workers, scientists). Tatars were known for the loyal attitude towards the Polish state. Coexistence with the neighbors who professed different religions was characterized by the lack of the religious conflicts. Persisting with their religion, Tatars were connected with Polish culture, in terms of the language, they were not different from the neighbors. They used Polish and Belorussian languages. According to the census that was taken in the 1919 in the territory taken by the Polish army, about a half of Muslims identified themselves with the Tatar nationality and almost 40% identified themselves with the Polish nationality. In the interwar period the influence of the Polish statehood and Polish school had strengthened and widened among Tatars dual identity