Lenkijos ir Lietuvos unija

Lietuvių istorinėje savimonėje Liublino unija ilgą laiką buvo itin negatyvus vaizdinys. Tai reiškė lemiamą cezūrą užbaigusią senos ir garbingos Lietuvos istorijos laikotarpį. Vis dėlto nuo XX a. IV deš. šis vertinimas pamažu pradėtas koreguoti. Pamažu atsisakyta anachronistinių interpretacijų, unija pradėta suvokti kaip ilgalaikis ir dinamiškas procesas, atpažinta supranacionalinė unijos struktūra ir kartu lygiateisė Lietuvos vieta joje. Taip pat buvo įsisąmoninta Lenkijos tarpininkavimo reikšmė, perimant europinius politinius socialinius institutus ir kultūros reiškinius. Adekvačiai įvertintas ir kalbos vaidmuo ikimodernioje visuomenėje. Aiškiai konstatuota, kad polonizacijos metu lietuvių kalbai nustojus savo statuso viešajame krašto gyvenime, lietuvių politinio elito savimonė nepasikeitė: LDK bajorai iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje išsaugojo aiškią savo šalies ir tautos politinę viziją. Todėl šis lenkų ir lietuvių valstybinis junginys vis dažniau vertinamas kaip patrauklus dviejų bajorų tautų ir skirtingų etnokonfesinių grupių sugyvenimo modelis, kai regioninės ypatybės sėkmingai skleidėsi platesniuose politiniuose rėmuose. Per keturis Lenkijos ir Lietuvos unijos egzistavimo šimtmečius abi pusės išsaugojo individualaus pasirinkimo teisę ir galimybę patiems spręsti savo politinę ateitį. Tačiau šią galimybę jos visuomet matė geopolitiškai, instituciškai ir kultūriškai pasiteisinusioje dviejų valstybių ir tautų unijoje.Lublin Union has been a very negative image in historical consciousness of Lithuanians for a long time. That meant a decisive caesura which ended the period of old and glorious Lithuanian history. However, this assessment got to be adjusted slowly from the fourth decade of the twentieth century. Gradually, anachronistic interpretations were abandoned; the union got to be understood as a long-term and dynamic process, a supranational structure of union as well as equitable place of Lithuania was identified in it. Also, a significance of Polish mediation was realized, taking over European socio-political institutions and cultural phenomena. Adequately, the role of language in pre-modern society was assessed, too. It was clearly stated that the consciousness of Lithuanian political elite did not change as soon as Lithuanian language had ceased its status in the public life of the country during Polonization period: the GDL nobility maintained a clear political vision of their country as late as the division of Polish–Lithuanian Commonwealth at the end of the eighteenth century. Therefore, the following national link between Poland and Lithuania is seen as an attractive coexistence model for both the nations of two nobilities and groups of different ethno confessions when regional characteristics were successfully unfolding within a wider political framework. During the four centuries of the existence of Polish-Lithuanian Union, both parties retained the right to individual choice and the ability to deal with their own political future. However, they have always seen this possibility within the union of two states and nations where it served the purpose geopolitically, institutionally and culturally