Vilnius’ Bible.

Recenzijoje aptariama Prano Bieliausko knyga "Dienoraštis, 1920-1957. (Vilnius, 2012). Nesuklysiu sakydama, kad kunigas Pranas Bieliauskas (1883–1957) padovanojo mums Vilniaus Bibliją – tai dienoraščiai, rašyti 1915–1919 m. (išleido Voruta, 2009), ir antras dienoraščių, rašytų 1920–1957 m., tomas. Kelis dešimtmečius kunigaudamas įvairiose Vilniaus bažnyčiose (į gyvenimo pabaigą – Valkininkuose), jis augte suaugo su miestu, jo istorija, giliai įleido šaknis į šią žemę. Ne veltui amžininkai juo taip žavėjosi, vadino Vilniaus ąžuolu galiūnu. Aukštas, tamsiaplaukis Pranas turėjo gražų galingą balsą. Vilniaus vyskupas Romualdas Jalbrzykowskis, nors nemėgo lietuvių, vien dėl nuostabaus balso Praną Bieliauską laikė Arkikatedros vikaru nuo 1911 iki 1940 m. Kunigas mėgo ir suprato muziką, klausydavosi operų, transliuojamų per radiją, skaitė geras knygas, mylėjo gamtą, buvo didis Lietuvos patriotas, suprato ir užjautė žmones, šelpė vargetas, neatstumdavo nusidėjėlių, buvo nuoširdus, smalsus, gyvai reaguodavo į aplinką, įvykius, likimo posūkius. Politikoje buvo nuovokus, plataus akiračio – mokėjo ir sutarti, ir pasipriešinti. Mėgo vaikščioti į svečius, vaišintis, lošė bridžą, daug rūkė, bet kariavo su savo silpnybėmis ir stropiai vykdė visas jam tekusias žemiškas pareigas, tiek visuomenines, tiek organizacines. Nors Gražina Mareckai tė VILNIAUS BIBLIJA Pranas Bieliauskas, Dienoraštis 1920–1957, Vilnius: Homo liber, 2012, p. 704. pasiaukojamai rūpinosi okupuoto Vilniaus krašto lietuviais, visų pirma jis buvo ne žmonių, o Dievo tarnas – trūkstamoji grandis tarp dvasios ir materijos, tarp dangaus amžinumo ir pasaulio laikinumo, tarp dieviškojo tyrumo ir žemiškųjų nuodėmių. Kokia vis dėlto reikalinga „profesija“ – kunigas, dvasios tėvas