Tendencies of the French and the Lithuanian pronunciation

Le sujet de notre recherche: les tendances actuelles dans la prononciation du français et lituanien. La prononciation est une façon de prononcer les sons d’une langue. En fait, comme nous l’avons vu, le rôle de la prononciation est très important dans la communication de toutes les langues. Nous avons besoin de choisir non seulement des moyens lexicaux et grammaticaux corrects, mais aussi des formes phoniques convenables. L’apprentissage de la prononciation implique l’acquisition d’un grand nombre de structures phonétiques et phonologiques. D’une façon générale, les structures peuvent être divisées en deux domaines : les structures segmentales et les structures suprasegmentales ou prosodiques. Le premier domaine porte sur les caractéristiques des consonnes et des voyelles et le second concerne la prosodie. Lorsque la langue est un moyen de communication, il est évident qu’elle doit avoir ses propres règles de prononciation. Chaque langue, y compris le lituanien et le français, possède ses propres règles de prononciation plus ou moins strictes. C’est l’orthoépie, une des branches de la phonétique, qui étudie l’ensemble des règles de la prononciation standardisée à une époque donnée de chaque langue. Comme F. Carton (1977, 195) définie « l’orthoépie enseigne quelles doivent être la juste répartition et l’utilisation des sons corrects dans les mots ». Pourtant la façon dont les Français et les Lituaniens s’expriment aujourd’hui n’est pas tout à fait comparable aux règles des manuels d’orthoépie parce que des variations s’élèvent souvent dans leur prononciation. Nous voyons que la prononciation se transforme, change, suit l’évolution de la société. Ainsi, les nouvelles tendances résultent considérablement dans la prononciation de nos jours. Nous avons remarqué que de nouvelles tendances apparaissent non seulement dans la prononciation des adultes mais également dans celle des enfants. L’observation des enfants nous a aidé à relever un grand nombre de tendances récentes qui se généralisent et se stabilisent dans leur prononciation française et lituanienne. Il faudrait mentionner que les enfants sont surtout enclins de saisir toutes ces nouveautés. D’une part, ces nouvelles tendances apportent pour la langue certaines nuances qui la font plus expressive, plus riche, plus moderne mais parfois moins universelle surtout quand on observe l’incompréhension entre les générations au niveau langagier. D’autre part, certaines tendances sont considérées comme fautives, elles ne sont pas tolérables et nous devons faire tout notre possible pour les éviter et de ne pas nuire à notre langue. Donc, il est important de corriger dès le départ et tout de suite toutes les erreurs gênantes notre prononciation, avant qu’elles ne se fixent définitivement.Research subject is \"Tendencies of the French and the Lithuanian pronunciation\". Subject ir topical because the language develops constantly and gets something new. Each generation brings some innovations. Especially it's perceptible in our pronunciation.Tyrimo tema. Prancūzų ir lietuvių kalbų tarties dabartinės tendencijos. Temos aktualumas. Kalba nuolat vystosi, ji kinta įgaudama vis kažką naujo. Kiekviena karta visada atneša tam tikrų naujovių. Tos naujovės labiausiai pastebimos mūsų kalbėjime, ypatingai tartyje. Komunikacijoje tarties vaidmuo yra vienas iš pagrindinių. Tyrimo tikslas – atrasti ir analizuoti dabartines tarimo tendencijas. Tyrimo dalykas – įvairios tarimo naujovės prancūzų ir lietuvių kalbose. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai : 1. Aprašyti ir palyginti prancūzų – lietuvių balsių bei priebalsių sistemas. 2. Pristatyti žodžių sujungimo vaidmenį prancūzų kalboje. 3. Aptarti dabartines tarimo naujoves prancūzų ir lietuvių kalbose. Tyrime panaudoti lyginamasis ir aprašomasis metodai. Lyginamasis metodas skirtas išanalizuoti balsių ir priebalsių sistemas prancūzų ir lietuvių kalbose. Aprašomasis – atskleisti tarimo tendencijas dvejose kalbose. Balsių ir priebalsių sistemų analizė abejose kalbose leidžia daryti išvadą, jog joms būdingi tik keli nežymūs bruožai, o skirtumų yra labai daug. Ir viena, ir kita kalba turi tik jai būdingų savybių. Prancūzų kalba turi turtingą balsių sistemą. O mūsų gimtoji kalba gali pasigirti savo priebalsinių fonemų gausa bei afrikatomis. Pastarųjų prancūzų kalba neturi. Fonologinė balsių priešprieša ilgasis / trumpasis balsis yra būdinga tik lietuvių kalbai, o priešprieša atvirasis / uždarasis balsis – viena iš pagrindinių charakteristikų prancūzų balsyne. Tačiau priebalsių priešprieša skardi / sklandi priebalsė yra svarbi abejose kalbose. Be to, ir prancūzų, ir lietuvių kalbai būdinga balsių nazalizacija ir labializacija, tačiau jos kur kas ryškenės prancūzų kalboje. Skiriasi ir kirčio pozija : lietuvių kalboje kirtis nėra pastovus, prancūzų kalboje – pastovus. Kalbant apie tarimą, reikia paminėti, kad kiekvienai kalbai būdingos tam tikros tarimo taisyklės. Kad suprastume kitus ir būtume patys suprasti, mes turime laikytis tų taisyklių. Tačiau šiandien, kaip mūsų atliktas tyrimas rodo, tos taisyklės yra labai dažnai ignoruojamos, iškraipomos ar paprasčiausiai nežinomos tiek prancūzų, tiek lietuvių kalboje. Matome, kad mūsų tarimas kinta, atsiranda vis daugiau naujų tarimo įvairovių. Naujų tendencijų atsiranda ne tik suaugusiųjų, bet net ir vaikų kalboje. Dalis šių tendencijų yra toleruojamos ir atneša kalbai tam tikrų niuansų, kurie ją praturtina, pagyvina ir padaro mažiau universalę. Iš kitos pusės, ne visos tendencijos yra priimtinos, kai kurios laikomos klaidingomis ir kenkia kalbai. Todėl mes turėtume stengtis ir daryti viską, kad tik jų išvengtume kiekvienoje kalboje.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta