Comparative study of French and Lithuanian noun

Dans notre mémoire il s’agit du nom français et du nom lituanien, notamment de l’étude comparée de deux langues. Donc, l’objet de notre travail est l’étude comparée du nom français et du nom lituanien. Notre travail comporte la description des noms et leur comparaison, c’est pourquoi pour le faire nous utilisons la méthode descriptive et la méthode comparative. Notre mémoire se compose de trois parties. Dans la première partie nous avons analysé le nom français. Nous avons présenté la définition du nom, sa classification, ses catégories grammaticales et ses fonctions. Dans la deuxième partie nous avons analysé le nom lituanien selon les aspects mentionnés plus haut. Dans la troisième partie, nous avons cherché des ressemblances et des différences de la définition, de la classification, des catégories grammaticales et des fonctions du nom français et lituanien. Pour conclure, il importe de dire que les linguistes français et lituanien arrivent presque toujours à la même définition du nom. Après une analyse approfondie, nous sommes arrivés à la même classification du nom français et lituanien mais nous n’avons pas réussi à trouver les mêmes fonctions du nom en lituanien.In our master work we presented the French and Lithuanian noun, exactly, the comparative study of two languages. Our work is composed of three parts. In the first part we analysed the French noun. We presented the definition of noun, ils classification, grammatical categories and functions. In the second part, we analysed the Lithuanian noun according to the aspects mentioned above. In the third part, we looked for similarities and differences in the definition, classification, grammatical categories and functions of the French and Lithuanian noun.Lingvistai daiktavardį laiko viena iš svarbiausių kalbos dalių, todėl galime rasti daug gramatikos darbų kuriuose aprašomas tiek prancūziškas, tiek lietuviškas daiktavardis. Bet sunku rasti darbų, kuriuose būtų lyginami, analizuojami šių dviejų kalbų daiktavardžiai. Dėl tokios priežasties ši tema yra labai aktuali ir siekiant ją atskleisti reikalinga prancūziško ir lietuviško daiktavardžio analizė, panašumų ir skirtumų išskyrimas. Taigi, šio darbo tikslas) ir yra daiktavardžio vartojimo prancūzų ir lietuvių kalbose analizė. Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje ir antrojoje dalyje apžvelgiami teoriniai aspektai. O trečioji – praktinė. Pirmoje dalyje kalbama apie prancūzišką daiktavardį. Čia pristatomas jo apibrėžimas, klasifikacija, gramatinės kategorijos ir, galiausiai, funkcijos. Antroje dalyje, remiantis tais pačiais kriterijais, kaip ir analizuojant prancūzišką daiktavardį, aprašomas lietuviškas daiktavardis. Trečioje dalyje lyginamas prancūziškas ir lietuviškas daiktavardis: siekiama rasti skirtumus ir panašumus, analizuojant jų apibrėžimus, klasifikaciją, gramatines kategorijas ir funkcijas. Gramatikos darbuose galima rasti daug tiek prancūziško, tiek lietuviško daiktavardžio apibrėžimų, bet dažniausiai lingvistai prieina prie panašaus daiktavardžio apibrėžimo, kad daiktavardis yra kaitoma kalbos dalis, kuri žymi daiktų, reiškinių, veiksmų ar ypatybių pavadinimus. Problema atsiranda prancūziško ir lietuviško daiktavardžio klasifikacijoje. Prancūzų kalboje išskiriami tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai. Bendriniai daiktavardžiai yra skirstomi į abstrakčius ir konkrečius, individualius ir kuopinius, paprastus ir sudurtinius, gyvus ir negyvus, skaičiuotinus ir neskaičiuotinus daiktavardžius. Lietuvių kalboje taip pat išskiriami tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai, o pastaruosius lingvistai išskiria tik į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius, bei kai kurie pamini ir kuopinius daiktavardžius. Po išsamesnio tyrimo, remiantis prancūzų kalbos daiktavardžio klasifikacija pavyko išskirti tokią pačią daiktavardžio klasifikaciją ir lietuvių kalboje. Kalbant apie gramatines kategorijas, prancūziškas ir lietuviškas daiktavardis turi giminės ir skaičiaus kategorijas. Bet prancūzų kalboje dar egzistuoja apibrėžtumo / neapibrėžtumo kategorija. O lietuvių kalboje randame linksnio kategoriją, kurios nėra prancūzų kalboje. Tokia pati problema kaip ir su daiktavardžio klasifikacija, egzistuoja ir su daiktavardžių funkcijomis prancūzų bei lietuvių kalbose. Prancūzai jų išskiria dvylika, o lietuvių lingvistai – tik penkias. Todėl nepavyko rasti visų prancūziško daiktavardžio funkcijų lietuvių kalboje. Taigi, šiame darbe yra naudojamas aprašomasis ir lyginamasis metodai, kurie leido aprašyti, išanalizuoti ir palyginti šių dviejų kalbų daiktavardžius. Buvo remiamasi įvairių lingvistų nuomonėmis ir darbais, pavyzdžių ieškota grožinėje literatūroje.Švietimo akademijaVytauto Didžiojo universiteta