Does the legal entity's participant's responsibility under Lithuanian Civil Code article 2.50 part 3 ensure balance between the protection of creditors and legal entity's participant's legitimate expectations?

Šiame darbe siekiama ištirti, ar vadovaujantis LR CK 2.50 straipsnio 3 dalimi ir juridinio asmens dalyviui pritaikius ribotos atsakomybės panaikinimo institutą, nepažeidžiamos juridinio asmens dalyvių teisės, teisėti lūkesčiai ir tuo pačiu užtikrinama juridinio asmens kreditorių apsauga. Problema iškyla tada, kai juridinio asmens dalyvis nesąžiningais, neteisėtais veiksmais sukelia žalą ne tik juridiniam asmeniui, kuris nebegali įvykdyti savų prievolių, bet ir juridinio asmens kreditoriams, bei kitiems juridinio asmens dalyviams. Šiame tyrime iškelta hipotezė, kad juridinio asmens dalyvio atsakomybė, įtvirtinta LR CK 2.50 straipsnio 3 dalyje neužtikrina kreditorių apsaugos ir juridinio asmens dalyvio lūkesčių pusiausvyros pasitvirtino. Dėl pačios normos veiksmingumo ir efektyvumo iškyla dvejopa pozicija. Ši įstatymo norma numato gana efektyvų ir aiškų juridinio asmens kreditorių gynybos mechanizmą, kuriuo yra užkertamas kelias juridinio asmens dalyviui piktnaudžiauti savo veiksmais ir užtikrinama kreditorių interesų apsauga nukreipiant išieškojimą į nesąžiningo juridinio asmens dalyvio turtą, jeigu juridinis asmuo taptų nemokus. Iš kitos pusės yra pažeidžiami juridinio asmens dalyvio teisėti lūkesčiai, kuomet už patirtą žalą yra atsakingas kitas juridinio asmens dalyvis, norminiuose teisės aktuose nėra numatyta jokių prevencinių priemonių apsaugoti juridinio asmens dalyvio teises. Tyrimo metu prieita prie išvados, kad pati norma yra apibrėžta per plačiai. Nėra nurodyti aiškūs kriterijai pagal ką galima būtų spręsti juridinio asmens dalyvio veiksmų nesąžiningumą. Tiek Lietuvos, tiek ir užsienio teisinėse sistemose matyti, kad juridinio asmens nesąžiningų veiksmų apibrėžtumas yra vertinamas teismų nuožiūra pagal konkrečias bylos aplinkybes ir tai tikrai neužtikrina teisinio tikrumo principo, kadangi nėra įtvirtintos vieningos sąvokos, kuri padėtų visiems civilinės teisės subjektams laikytis vienodos pozicijos. Pastebėtina, kad ir specialiosiose įstatymų teisės normose nėra sureglamentuota ir apibrėžta juridinio asmens dalyvio atsakomybės kilimo pagrindai, kuriais vadovaujantis būtų žymiai lengviau sprendžiami ginčai dėl juridinio asmens dalyvio veiksmų nesąžiningumo.In this master thesis the main problem is to determine whether the responsibility under Lithuanian civil code article 2.50 part 3 ensure balance between the protection of creditors and legal entity‘s participant‘s (shareholder‘s) legitimate expectations. The main purpose of the norm mentioned above is to protect creditors and their interest. The norm also works as a preventive measure to stop legal entity’s participants (shareholders) from abusing the legal liability privilege which provides shareholder and legal entity the separation of assets and liabilities. The problem arises when the shareholder acts unlawful and dishonest which causes damages not only to the legal entity, who is no longer able to fulfill its own obligations to third parties, but also the legal entity’s creditors and the shareholders who were not a part of these unlawful acts. This work reveals that the norm under Lithuanian civil code article 2.50 part 3 serves quite effectively defending creditor‘s interests but on the other hand it does not protect those shareholders and their legitimate expectations who were not a part of the unlawful and dishonest acts. The research revealed that the norm is defined too broadly and it does not provide any criteria to determine the shareholder’s dishonest actions. Usually it up to the plaintiff to assert whether the shareholder violated the principles of his duties as a shareholder or not. The norm does not provide any preventive defence to those shareholders who were not a part of unlawful acts. In conclusion, this work revealed that the norm under Lithuanian civil code Article 2.50 part 3 is working quite effective however some changes in this norm or other legal acts must be done to ensure a better balance between the protection of creditors and shareholders (who were not a part of unlawful and dishonest acts) legitimate expectations.Teisės fakultetasVytauto Didžiojo universiteta