Papročiai, ritualai ir valdžia viduramžių bei ankstyvesnių naujųjų amžių Lietuvoje

Pasak lenkų istorikės Marijos Boguckos, "papročiai valdo visuomenę, ženklina ribą tarp visuomeninių grupių, pritaiko elgesio taisykles įvairiems socialiniams sluoksniams. Papročiai geriausiai palaikė taiką ir bendravimą visuomenėje bei senąsias tradicijas". Tai, ką M. Bogucka rašė apie XVII a. Lenkijos (ir Lietuvos) gyvenimą, tinka ir viduramžių Lietuvos bendruomenei suprasti, ypač kai norisi suvokti pagonių reakciją krikščionių misijų atžvilgiu, ar tai būtų šv. Vaitiekaus misija Prūsuose, šv. Brunono mirtis prūsų-lietuvių paribyje, ar pranciškonų misijos XIV a. Vilniuje. Čia matyti ne ideologinė, o paprotinė kova, konkurencija ne tarp pagonių ir visuotinės religijos, o tarp savosios bei svetimos tradicijos. Paprociai yra priklausomumo ženklas, įstatymas grupei ar visuomenei. XV a. Lietuvoje katalikų kunigija sukūrė gilias šaknis naujajai religijai. Kitaip negu Prūsijoje, kur bažnyčios valdžia labiau sunaikino vietinius papročius, Lietuvoje kunigai, ypač pranciškonai, siekė sukrikštinti senus papročius ir tarnauti dvasiniams norams. Reformacijos laiku Europoje visur protestantai kreipia ypatingą dėmesį į ritualą. XV a. Europa buvo ypač kruopšti papročių prasme. Religija įgijo daug naujų ritualų. Protestantai nusprendė įvertinti papročius: atskirti, koks yra teisingas paprotys, o koks iš jų yra pagoniškas. Durheimo nuomone, ritualai yra svarbūs ne dėl to, kad jie siejami su antgamtinėmis būtybėmis, o būtent dėl to, kad žmonėms ritualai (papročiai) suteikia galingą priemonę visuomeniniam priklausomumui pasireikšti.According to Polish historian Mary Bogucka, "custom controls the society, marks the boundary between social groups and adapts behaviour rules for various social groups. The custom kept the peace and communication in society as well as old traditions best". So, what M. Bogucka wrote about the life in Poland (and Lithuania) in the seventeenth century, also helps to understand the medieval Lithuanian community, especially when you want to understand the pagan reaction against the Christian missions, whether it was St. Adalbert's mission in Prussia, death of St. Bruno in Prussian-Lithuanian periphery, or the Franciscan Missions in Vilnius in the fourteenth century. Here we can see not an ideological but a customary fight, the competition not between the pagans and universal religion, but between its own and foreign tradition. Custom is the mark of dependence, the law for a group or society. In Lithuania of the fifteenth century, the Catholic priesthood created deep roots for the new religion. Differently than in Prussia, where church authorities obliterated local custom more, Lithuanian priests, especially Franciscans, aimed to Christianize old traditions and to serve the spiritual wishes. During the Reformation in Europe, protestants pay particular attention to the ritual everywhere. In the fifteenth century, Europe was particularly careful customarily. Religion gained a lot of new rituals. Protestants decided to assess custom: to distinguish between what is a just custom and which one is pagan. According to Durkheim, rituals are important because they are associated with the supernatural, and namely because the rituals (custom) offer a powerful tool to people for exertion of public dependence