Aklųjų socialinės reabilitacijos istoriniai bruožai

In the article the idea is developed that social conditions are the decisive factor stipulating consequences of blindness. Analysing historical facts which characterize changes in the attitude of community towards the blind and in their social status and largely referring to the capitalist and socialist reality the author shows that the attitude of community towards the blind historically is changing for the better, i.e., towards rehabilitation and acknowledgement of their full social value. Objective prerequisites for realizing full social value of the blind developing their abilities and activity, compensation of their physical defect are created only under conditions of socialism, when private property of means of production, competition, unemployment are abolished, when man really turns to be the greatest value.Straipsnyje ginamas teiginys, kad aklumo pasekmės priklauso nuo asmeninių individo savybių ir socialinių sąlygų. Nagrinėjamos aklųjų reabilitacijos socialinės problemos, pabrėžiama istoriškumo principo reikšmė sprendžiant šias problemas. Apžvelgiama aklųjų padėtis visuomenėje įvairiais istoriniais laikotarpiais. Teigiama, kad savo raidoje visuomenė vis palankiau žiūrėti į akluosius, vis labiau juos reabilituoja, pripažįsta jų socialinį pilnavertiškumą. IX–XII a. pradėjo atsirasti aklųjų organizacijos – elgetų brolijos su tipiška elgetų psichologija ir siekiančios reguliuoti bei paskirstyti elgetavimo zonas ir laiką tarp savo narių. XIX–XX a. pradžios aklųjų organizacijos skatino akluosius mokytis, stiprino jų profesinį rengimą ir įdarbinimą, sprendė jų asmenines problemas. Socialistinėje visuomenėje atsiranda objektyvios prielaidos, būtinos aklųjų socialiniam pilnavertiškumui praktiškai įgyvendinti: sąmoningai ugdomas aklųjų visuomeninis aktyvumas, jų idėjinis sąmoningumas ir savaveiksmiškumas. Materialinis aklųjų aprūpinimas, jų socialinių poreikių tenkinimas iš privačių filantropų ir labdaros organizacijų perėjo valstybės žinion