Šiuolaikiškas tapatumas. Istorijos ir dabarties vertinimo kriterijai

The aim of the article is to discuss the meaning of the notion of national identity in contemporary society. The argument is developed by discussing the relation between the social and the individual aspects of identity. First, the author analyzes the connection between the individual and the social aspects of identity in the modern conception of nation. He argues that the idea of an ethnic community served as a centre to relate the individuals before and beyond the nation. Second, the argument is developed by claiming that in the times of intensified communication the relation with the centre undergoes important change. The author argues that the diminishing distance between the centre and the periphery results in a problematization of the national identity: identity is thought of as either over-determined or under-defined by the social actors. Third, because of such changes national identity becomes defined not in terms of centre and periphery but in terms of individual possibilities of choise.Nemažai diskutuota, kaip vertinti šiuolaikišką socialinių saitų požiūriu tautinio identiteto apibrėžimą. Turint galvoje įprastus įvardijimus, butų galima teigti: kultūros bendrumas iki šiol buvo svarbiausia visuomenės ar tautos centro savybė, kuri į pirmą vietą kėlė žmonių įsitikinimų - simbolių, vertybių, normų - visumą. Kaip tik pastaruoju faktu remiamasi teigiant, kad švento naujosios bendruomenės autoriteto (centro) iškilimas buvo pagrindinė valstybės ir tautos formavimosi sąlyga: iki tautinės valstybės atsiradimo, dauguma žmonių gyveno "anapus tautos". Svarbu suprasti ir paaiškinti vieną pasikeitimą. "Oficialiosios religijos" centras, modernybės laikotarpiu tapęs daugelio "periferijos" atstovų, ypač moderniosios ideologijos pradininkų - inteligentų, simboliniu atskaitos tašku, rodos, praranda savo autoritetingą šventybės galią - intensyvaus informacinio žmonių bendravimo laikais paskiras individas nebesijaučia skausmingai nutolęs nuo centro. Šiandienos pasaulyje tautinio tapatumo samprata praranda savo buvusį aiškumą, glaustą ir paprastą įvardijimo pagrindą, taip pat vadinamąsias priskirtines savybes, o drauge ir apibrėžtumą. Įdėmiai pažvelgus į šios problemos istoriją, matyti, kad išlieka ne tik bendrieji bruožai, bet atsiranda ir esminis skirtumas - visos identiteto reikšmės palaipsniui išsivaduoja iš statiškos, "natūralios" būsenos ir yra perkeliamos į nuolat kintančią socialinių sąveikų paribį, kur viešpatauja du priešingi motyvai: arba tapatumo "stygius", arba "perteklius". Tad visai nenuostabu, kad pagrįstai keliamas reikalavimas daugiau paisyti atviro pasirinkimo galimybių. Reikėtų pripažinti, kad identiteto stygius ar perteklius egzistuoja kaip neįgyvendinama pastanga sukonstruoti patvarų tautinio tapatumo modelį. Dėl to randasi ir naujas, skiriamasis, apibrėžimas: visuomenė nėra natūraliai susidariusi vienovė: bet kurio identiteto paribio (periferijos) reikšmėms kaip tik ir trūksta natūralaus pagrindo. Todėl galima formuluoti hipotezę: šią dieną "tauta" yra pakankamai ar netgi labai specializuotų žmonių visuma, kurios funkcinis ryšys su esama socialine struktūra yra sudėtingesnis negu ankstesniais laikotarpiais. Tokia struktūra jau nebesiremia statiškais, priskirtiniais giminystės ar kilmės ryšiais. Specializuoti vaidmenys yra daug lengviau pasiekiami ir pasirenkami. Šiuolaikinė tauta daugiausia dėmesio skiria socialinio tapatumo stygiaus savivokai ir kritinio pobūdžio veiksniams, kurie susiję su asmens atstovavimo visumai esminiais pakitimais. Šiandieną svarbu yra ne tai, kam aš priklausau, bet kuo galėčiau tapti