Descartes' proof for the existence of God: premises and intentions

Straipsnyje analizuojami Descartes’o „Metafiziniai apmąstymai“. Analizės atskaitos tašku pasirinktas dekartiškasis Dievo įrodymas. Mėginama parodyti, kad būtent šis įrodymas yra dekartiškųjų apmąstymų ašis, nors paskesnė filosofija kur kas labiau sureikšmino cogito principą. Kartu pritariama tradiciniam požiūriui, kad svarbiausias Descartes’o atradimas vis dėlto yra cogito principas, kuris inicijuoja naująjį mąstymą. Aptariant šį principą, atskiriamas jo atradimo ir įteisinimo kontekstas. Teigiama, kad šį principą tiesiogiai numato aktyvaus gamtotyrinio mąstymo struktūra, o visuotinė abejonė yra tik būdas, kuriuo tą principą Descartes pagrindžia. Tačiau naująjį principą reikia įteisinti ir Dievo įrodymas yra būdas, kuriuo Descartes jį priderina prie tradicinio mąstymo. Įrodymo įsteigta sąsaja su Dievu faktiškai reiškia galimybę naujuoju principu nusavinti tradicinio mąstymo turinį, o paskui veikiai ir sukirpti jį pagal cogito reikalavimus. Todėl straipsnyje atskleidžiama, kaip konkrečiai naujasis principas keičia tradicinio mąstymo struktūrą ir kaip tai lemia paskesnio filosofavimo problematiką. Straipsnis baigiamas išvada, kad Dievo įrodymas ne tiek sutvirtino tikėjimą, kaip kad tikėjosi Descartes, bet veikiau atvėrė kelią tikėjimo ir juo grindžiamo tradicinio mąstymo dekonstrukcijai.Article deals with Descartes' "Meditations", where his proof for the existence of God is taken as the starting point of the analysis. An attempt is being made to prove that namely this Proof of the Existence of God serves as the axis for the Meditations of Dcscartes, though the subsequent philosophy attributed a considerably greater significance to the cogito principle. At the same time, there is also supported the traditional attitude that the most important discovery of Descartes is precisely the cogito principle, which initiates the modern thinking. The principle is being discussed by separating the contexts of its discovery and justification. It is maintained that this principle is directly implied by the structure of constructive thinking in natural science, while the hyperbolic doubting is just a tool used by Descartes to expose the principle. However, the new principle needs legalization, and the proof of God is the means by which Descartes adjusts the new principle to the traditional thinking. The conncction with God established by the proof implies a possibility to assimilate the content of traditional thinking by means of the new principle, with it subsequently being shaped in accordance with the requirements of the cogito. Therefore, the article reveals the friction between the new principle and the traditional thinking, and highlights the changes in the structure of traditional thinking that are caused by the friction and determine the ramifications of the subsequent philosophical trends. The article is concluded with the idea that the proof of God fails to fortify belief, contrary to the assumption of Descartes, but rather paves the way for the deconstruction of belief and the traditional thinking which is based on this belief