Tikėjimo ir proto santykis Dekarto filosofijoje

The problem of the relationship between faith and reason was vital not only in the l7th century. Its solution gives a methodological basis for the fight against the 20th century dogmatism, especially that of anti-communist theory. On the basis of the achievements of natural sciences Descartes succeeded in proving that theology is incompatible with reason which leads to the conclusion about the ungroundedness of theology (that theology cannot be reasonably grounded). The philosopher’s merit is that he consistently proved the difference between the subject of philosophy and theology. It is shown here that Descartes’ apology to God is only a means – the analysis of this apology revealed the independence of human reason. This meant the victory of thought, science and progress. The inconsistency of Cartesianism and its compromises are but a tribute to the epoch.Straipsnyje teigiama, kad tikėjimo ir proto santykio problema buvo aktuali ne tik XVIII amžiuje – šios problemos sprendimo būdai panaudojami ir XX a. kovojant su dogmatizmu (ypač antikomunistinių koncepcijų). R. Descartesas tikėjimą aiškino kaip Dievo malonės apraišką, kuri sąlygoja vadinamąją dvasios valią, suaktyvinančią supratimo arba dvasios laisvės pojūtį. Dvasios laisvė – tai formali nepriklausomybė nuo Dievo malonės, nes ji reiškia individo aktyvumo galimybę, taip pat ir jo gebėjimą atsidėkoti Dievui. Ši laisvė realizuojama pasirinkimu, kuris prasmingas tik tada, kai yra grindžiamas protu. Žmogui yra įgimtas tik formalus protas, pasireiškiantis aiškumo arba akivaizdumo noru. Remdamasis gamtamoksliniu žinojimu, R. Descartesas parodė teologijos racionalaus pagrindimo negalimumą. Šis principas sąlygojo teologijos nesavarankiškumo pripažinimą. R. Descartes’o esminis nuopelnas šioje srityje yra tai, jog jis atskyrė filosofijos ir teologijos svarstymų objektą atmesdamas dvejopos tiesos teoriją – tiesa yra viena. Dievo apologija R. Descartes’o filosofijoje faktiškai yra būdas žmogaus proto didybei atskleisti