Anthropological crisis of the XXI century: origin, present and perspectives in the Catholic Church in Lithuania

Šiame darbe išgryninta antropologinė krizės esmė- tai mąstymo lūžis vertybių sistemoje, paneigiant žmogaus transcendentinę dimensiją (arba jos svarbą) ir viršenybę kitų gyvybės formų ar negyvosios materijos atžvilgiu. Ši krizė reiškiasi per sekuliarizaciją kaip religinių įsitikinimų ir praktikų nuosmukį, sekuliarizaciją kaip religijos individualizaciją bei privatizaciją ir galiausiai sekuliarizaciją kaip institucinį, organizacinį, funkcinį ir vaidmens atskyrimą. Sekuliarizacija reiškiasi per reliatyvizmą kaip pasaulėžiūrinę sistemą, kuri nepripažįsta absoliučios metafizinės tiesos ir objektyvios moralės egzistavimo. Tai glaudžiai siejasi su religiniu pliuralizmu ir sinkretizmu, kuriuo remiantis, visos religijos yra dalinės tiesos mišinys bei samplaika, kai galima rinktis patogų tikėjimą ar dvasingumą. Antropologinės ištakos siekia dar Senojo Testamento laikus ir antikinę filosofiją kai žmogus ėmė neigti savo kaip Dievo kūrinio tapatybę. Taip atsiranda praktinis ateizmas. Ateizmą kaip aktyvią, įvairias visuomenės sritis apimančią pasaulėžiūrą galima atpažinti Apšvietos idėjose. Šiuo laikmečiu, gimus ateistiniam humanizmui, žmogus įgijo pretenziją peraugti Dievą. Kitu svarbiu veiksniu, skatinusiu antropologinės krizės įsigalėjimą tapo Darvino idėjų interpretacija paremtas darvinizmas, reiškęsis žmogaus gyvuliškos kilmės akcentavimu. Palaipsniui tai paskatino neodarvinizmo atsiradimą, kurio doktrininis pagrindas- mokslinio ateizmo iškilimas. Kita svarbi srovė- liberalizmas skatino antropologinės krizės vystymosi per išsivadavimo iš religijos bei moralės gniaužtų tendencijas. XXI. a. Antropologinės krizės raiškos kryptys rodo į individualizmo, egoizmo postulatus, skatinančius individą būti vartotoju tiek religijos, tiek kito asmens, tiek gamtos resursų atžvilgiu. Kaip atsako būdai materialistinėms vertybėms siūloma aktyvi Naujoji evangelizacija, besiremianti misionierišku Bažnyčios charakteriu ir leidžianti šiuolaikinės komunikacijos pagalba naujai suaktualinti Evangelijos vertybes. Kaip stipriausias atsakas individualizmo ir egocentrizmo raiškai- aktyvus bendruomeniškumo skatinimas susvetimėjusiose Vakarų visuomenėse. Lietuvoje, išgyvenusioje priverstinę sovietinę sekuliarizaciją antropologinė krizė labiausiai pastebima per religinio ir kasdienio gyvenimo separacijos tendencijas, krikščionybės ir Bažnyčios vaidmens visuomenėje mažėjimą ir per Vakarų visuomenėms būdingą religijos individualizaciją. Veiksniai, galimai lemsiantys krizės mąstą Lietuvoje yra šeimos institucijos, vertybių ir autoritetų silpninimas, krikščioniškos moralės atskyrimas nuo privataus ir viešo gyvenimo.This study analyzes the essence of the anthropological crisis, presenting it as a braking point in the value system, when the transcendental dimension (or it‘s importance) of a man is denied, as well as his superiority over other forms of living and non-living matter. The crisis presents itself through the decline of religious beliefs and practices, through secularization as individualization and privatization of religion, and finally through secularization as institutional, organizational, functional and role detachment. Secularization presents itself through a relativism world – view, when absolute metaphysical truth and the existence of an objective morality are being denied. It is closely connected with religious pluralism and syncretism, based on which all religions are partially true and one can choose faith or spirituality that is convenient. The anthropological origin extends to the time of the Old Testament and Ancient philosophy when a man begins to deny his oneness as Gods’ creation. That is the beginning of practical atheism. Atheism as an active world – view that is impacting many areas of the society is seen in the ideas of Enlightenment age. In this time, when atheistic humanism was born, a man strives to surpass God. Another important element that escalated the anthropological crisis was the Darwinist movement based on an interpretation of Darwins’ ideas that emphasized the animalistic origin of humans. Later on, it impacted the rise of neo Darwinism, which doctrinal fundament is upraised of the scientific atheism. Liberalism is the other important movement that prompted the development of the anthropological crisis tendencies through “freeing a man from the grip of religion and morals”. The expression tendencies of the anthropological crisis of the XXI century points toward postulates of individualism and egoism, motivating an individual to be a consumer of religion, other person and natural resources as well. The answer to materialistic tendencies and values is active New Evangelization that is based on the missionary character of the Church and can make Gospel values relevant through sources of contemporary communication. The response to individualism and egocentrism is active promotion of sociality in alienated western societies. In Lithuania, which survived forced Soviet secularization, the anthropological crisis is most noticeable through tendencies of separation between religious and daily life, the decline of the role of Christianity and of the Church in a society, and the individualization of religion inherent in Western societies. Factors that may determine the extent of the crisis are the weakening of family institution, values and authorities, the separation of Christian morality from private and public life.Teologijos katedraKatalikų teologijos fakulteta