Crisis of the European identity in moral and political aspect

Straipsnyje analizuojamas tautinio tapatumo išsaugojimas Lietuvoje kaip Europos tapatumo išsaugojimo dalis. Nors Europa apibrėžiama kaip vertybių bendrija, tačiau taikydama moralinį reliatyvizmą, nuolaidžiaudama antivakarietiškoms nuostatoms, eliminuodama krikščioniškosios kultūros paveldą iš viešojo gyvenimo, Europa praranda savo buvusią tapatybę ir vertybių pojūtį bei atsiduria moralinėje kryžkelėje. Multikultūralizmo legitimacija ir depolitizuota visuomenė, sekuliarios netolerancijos sureikšminimas silpnina Europos kultūros atsparumą prieš plataus masto imigraciją iš islamo pasaulio. • Europos Sąjungos Konstitucinė sutartis išryškino tapatybės krizę, kuri atskleidžia, kad Europa yra atsidūrusi moralinėje kryžkelėje. Vakarietiškos civilizacijos pasiekimų niekinimas, antivakarietiškų jėgų protegavimas, tradicinių vertybių erozija parodo radikalias sekuliarias pastangas eliminuoti krikščioniškosios kultūros paveldą iš Europos viešojo gyvenimo. • Europos valstybių priimami įstatymai veikia mąstysenos ir elgsenos modelius, atspindi moralinių vertybių pojūtį bei prioritetų pasirinkimą politikoje. Tolerancijos vienprasmis sureikšminimas bei multikultūralizmo legitimacija, teigiant visų tiesų reliatyvumą, pasitarnauja visuomenės depolitizacijai ir kuria tokią europietišką laikyseną, kuri pasireiškia nuostatomis, neva ginti savo kultūrą yra neliberalus, antidemokratiškas netolerancijos aktas. Laikytis savų vertybių nėra jokia netolerancija, jeigu nepuolamos, neniekinamos kitų vertybės. Savo ruožtu, neteisinga pulti gėrį, ginant blogį; tai negali būti laikoma „tolerancija“. • Tikros tolerancijos principas išlaikomas tik tuomet, kai ieškoma konsensuso bendrų vertybių pagrindu. • Multikultūralizmas Europoje neturėtų būti konstruojamas paminant vieną – krikščioniškąją kultūrą. Daugiakultūrė Europa atras save tuomet, kai saugodama kultūrinę įvairovę šalia asimiliuojamų ir integruojamų kitų kultūrų puoselės bei gerbs Vakarų civilizacijos šerdį – krikščioniškąjį paveldą. • Siekiant išsaugoti lietuvišką tautinę tapatybę, reikia branginti europietišką krikščionišką tapatybę, kurios esminis bruožas yra ne žiaurumas, bet meilė.In the article one shows that catholic intellectuals of the beginning of XX century (S. Sulte, J. Staugaitis, M. Krupavicius, F. Kemesis, J. Dabusis, etc. receptived the new social ideals, but they evaluated them critically and didn’t consider any social economic system to be absolute, the best and unique. Neither liberal capitalism, amp hasizig the importanc of private ownership and personal freedom and in fact refuting the Christian notin of obligation to society and individual, nor socialism, sacrificing the society for realization of its own fictitious mesianistic ideas, won a particular sympathy with them. they thought that in the making of social, economic and political life Lithuania should rest on the ideas of Christian democracy. They did not related Lithuanian economical and social rebirth with one social class (estate) as Bolsheviks did. Their attitude was that all estates are equally important and necessary for the society. Hence they looked for such an economic mechanism that would combine the relationship of producers and consumers and would include their social and economical operation. According to them, the most reliable way to economic democracy, which can assure economical wealth, unity and social security to the society and an individual, is through cooperation. Cooperation for Catholics first of all was the means to decrease exhaustion, to slow down egoistic individualism caused by economic liberalism and established in interrelationship, because this inevitably increased social tension in the society and Bolsheviks tried to use it. On the other hand, they saw a means to “adjust” society to property, people who had never had it (peasant, worker) and create conditions for him/her to freely become a co-owner (a shareholder of a cooperative or company) and to justify this control of property from the Christian viewpoint