Union of scientifically enlightened citizens

Straipsnyje analizuojama, kokių pasekmių galėtume tikėtis atsisakę idėjos, jog egzistuoja mokslinis žinojimas kaip savarankiškas universalus patyrimo būdas, kurį mokslo institucijos, jį susiedamos su prigimtine pasaulio tvarka, yra pajėgios apsaugoti nuo išorinių nemokslinių (politinių, ekonominių, etinių ar socialinių) faktorių. Jei spekuliatyviniai bandymai įsteigti ir/arba sukonstruoti mokslinį žinojimą yra kontraproduktyvūs, turime apsvarstyti galimybę konvertuoti „mokslinio žinojimo“ sąvoką į tam tikrą posthumanistišką mokslinį patyrimą. Mano nuomone, deramai suprasti mokslinę veiklą galime ne koncentruodamiesi į metodologinius mokslinių disciplinų pajėgumus, bet „perkraudami“ patį „tyrimo režimą“: tuomet mokslinis patyrimas virsta praktiniu įgūdžiu medijuoti socialines ir politines problemas, skaitmenizuotą technologinę erdvę ir biologijos (plačiąja prasme) sferą.Article investigates the possible outcomes of assuming that there is no “scientific knowledge” – the self-contained univocal faculty derivable from the natural world order by scientific institutions and therefore immune to external nonscientific (political, economic, ethical, or societal) influences. If speculative attempts to establish and/or (re)construct scientific knowledge are counter-productive, we must consider replacing “scientific knowledge” with a sort of posthumanist scientific erudition. Therefore, the author suggests that scientific activity should be pursued, not by collecting novel methodological and disciplinary capacities, but by “rebooting” the “inquiry mode”: a practical flexibility to mediate socio-political issues, the technodigital sphere and biological (in a broad sense) makeup