Kelios pastabos apie mokslišką žmonijos išgelbėjimą

Straipsnyje analizuojama, kokiomis filosofinėmis prielaidomis vadovaujasi mokslo politikos teoretikai, ekspertai ir ugdytojai, aktyviai siejantys žmonijos gerovę su (pseudo)moksline darbotvarke. Teigiama, kad visuotinis techno-mokslinis požiūris nėra tiesiogiai susijęs ir funkcionuoja atskirai nuo atitinkamų vyriausybių ar agentūrų socialinių ir politinių programų. Taigi teiginį, kad socialiniai iššūkiai turėtų būti sprendžiami moksliškai, derėtų atskirti nuo teiginio, kad techno-mokslinis problemų sprendimas yra vienintelis padorus kelias į žmonijos klestėjimą. Kartu nagrinėjami mokslinės autonomijos, reprezentacionistinių ir nereprezentacionistinių mokslinio žinojimo paradigmų klausimai bei pateikiamas trumpas konceptualus jų įvertinimas.Paper focuses on the issues of philosophical foundations of science policy theoreticians, experts and educators. These persons eagerly contain human prosperity within a (quasi)scientific agenda. The paper contends that this universal techno-scientific approach is not directly connected with and owes very little to the socio-political arrangements of certain governments or agencies. Therefore, the claim that societal challenges ought to be dealt with scientifically should be separated from the claim that the techno-scientific problem-solving is the only virtuous way to human enhancement. Consequently, the issues of scientific autonomy and representationist and nonrepresentationist paradigms of scientific knowledge are considered and their brief conceptual assessment is proposed