Kaip sociologija gali padėti geriau pažinti Baltijos kelią

Straipsnio tikslas yra išryškinti tas properšas tyrimais sukauptose žiniose apie pokomunistinę transformaciją Baltijos šalyse, kurias gali užpildyti tik sociologija. Straipsnis pradedamas dviejų pokomunistinės transformacijos dekadų periodizacija, kuri tinka visų trijų Baltjos valstybių naujausiai istorijai, įrodo bendro Baltijos kelio egzistavimą bei išryškina Estijos pirmavimą. Paskutinę išvadą patvirtina kiekybiniai duomenys apie pokomunistinių šalių transformacijos lyginamuosius pasiekimus. Įtakingiausios tranzitologinės koncepcijos teigia, kad pokomunistinės transformacijos sėkmę lėmė ekonominės (šoko terapija) arba politinės (antikomunistinė revoliucija) priežastys. Autoriai argumentuoja, kad nei ekonominiai, nei politologiniai aiškinimai nėra pakankami atskleisti Baltijos šalių raidos netolygumo priežastis, pasisakydami už sociologinį aiškinimą, kuris nukreipia dėmesį į kultūrinius skirtumus, aprašomus keturių socialinės vaizduotės ir socialinio veiksmo orientacijų (kontinuacinės, restitucinės, mimetinės ir inovacinės) terminais.The goal of this article is to identify the lacunae in recent research about post-Communist transformations in the Baltic states, a task for which sociology as a social scientific discipline is uniquely qualified. The paper starts by periodising the two decades of post-Communist transformation which applies across all three Baltic states, providing evidence for a common Baltic way, with Estonia in a pioneering role. This is corroborated by quantitative evidence comparing post-Communist countries in terms of performance. According to received transitological wisdom, economic or political processes (shock therapy or anti-Communist revolution) were decisive factors in the early success of post-Communist transformation. In contrast, this article argues that economic and political explanations are insufficient in accounting for the running order between Baltic states, and calls instead for sociological explanations focusing on cultural differences described in terms of four orientations of the social imaginary and of social action - continuational, restitutive, emulative and innovative